Ženklas netikintiesiems

2018-05-18

Ispanijos miestelyje Kalandoje (Calanda), esančiame 118 km nuo Saragosos, įvyko „stebuklų stebuklas“ (isp. El Milagro de los Milagros). Dvidešimt trejų metų vaikinui Migeliui Chuanui Peliserui (Miguel Juan Pellicer) stebuklingai ataugo amputuota koja. Po dokumentų, susijusių su šiuo stebuklu, ilgamečių tyrimų buvo parašyta knyga Stebuklas (Il Miracolo). Jos autorius – italų žurnalistas Vitorio Mesori (Vittorio Messori).

1640 m. kovo 29-osios vakare, tarp 22.30 ir 23.00 val., kai Migelis Chuanas Peliseras miegojo namuose, jam ataugo dešinioji koja, kuri prieš 29 mėnesius buvo amputuota Saragosos ligoninėje. Pasveikęs vyras buvo aistringas Pilaro Dievo Motinos gerbėjas ir šį įvykį priskyrė būtent Jos užtarimui.
Trumpai aprašysime stulbinantį stebuklą, kurį vietiniai pavadino stebuklų stebuklu – El Milagro de los Milagros. Žinomas italų žurnalistas keletą metų studijavo daugybę dokumentų, saugomų įvairiuose archyvuose, ir padarė vienareikšmišką išvadą: mokslo požiūriu negali būti jokių abejonių, kad dokumentuose buvo aprašytas neginčijamas istorinis faktas. Jais remiantis, amputuota koja ataugo, ir, nors tai atrodo neįtikėtina, neįmanoma to niekaip paneigti. Aktuose pateikti parodymai, kurie buvo patvirtinti priesaika ir notaro įrašyti protokole, ir kanoninis procesas, prasidėjęs po 68 dienų, leidžia nuosekliai atkurti įvykį.

Nelaimingas atsitikimas ir amputacija

Iš Kalandos parapijos knygų galima sužinoti, kad Migelis Chuanas Peliseras gimė 1617 m. kovo 25 d. ir buvo antrasis iš aštuonių Migelio Pelisero Majos ir Marijos Blasko vaikų. Jo tėvai buvo neturtingi valstiečiai, paprasti ir pamaldūs žmonės. Migelis Chuanas užaugo nuoširdžiai religingoje aplinkoje, kasdien meldėsi, reguliariai priimdavo Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, buvo aistringas Dievo Motinos gerbėjas. 1637 m., būdamas dvidešimties metų, jis paliko namus ieškoti darbo. Įsidarbino pas savo dėdę Čami Blanko (Chamie Blanco), kuris gyveno netoli Kastelonos. Po kelių mėnesių, liepą, įvyko nelaimingas atsitikimas. Migelis važiavo grūdų pilnu dviračiu vežimu, kurį tempė du mulai. Atrodo, kad važiuodamas Migelis užsnūdo ir iškrito iš vežimo ir taip nesėkmingai, kad ratas pervažiavo jam dešiniąją koją ir sutraiškė kaulą. Migelis iš karto buvo nugabentas į Valensijos ligoninę; jos dokumentuose iki šiol yra išlikęs įrašas apie jo priėmimą 1637 m. rugpjūčio 3 d., pirmadienį.

Ligoninėje sužeistajam nebuvo įmanoma padėti. Migelis buvo įsitikinęs, kad garsiosios Saragosos Švč. Mergelės Marijos karališkosios ir visuotinės ligoninės gydytojai sugebės išgydyti jo koją. Išsiprašius jam buvo leista nuvykti į Saragosos ligoninę už trijų šimtų kilometrų nuo Valensijos. Kęsdamas baisų lūžusios kojos skausmą ir kaitrą, Migelis įveikė atstumą per penkiasdešimt dienų ir 1637 m. spalio pradžioje pasiekė Saragosą. Jis karščiavo, bet visų pirma nuvyko į Pilaro bažnyčią ir atliko išpažintį bei priėmė Šventąją Komuniją. Ligoninėje gydytojai greitai nustatė plintančią lūžusios kojos gangreną ir, gelbėdami paciento gyvybę, nusprendė ją amputuoti. Sprendimą nupjauti ištinusią ir nuo gangrenos pajuodusią koją priėmė medicinos valdybos pirmininkas, garsus Aragono profesorius Chuanas de Estanga (Juan de Estanga) bei chirurgai Diegas Milaruelas ir Migelis Beltranas. Būtent jie atliko kojos amputacijos operaciją. Yra žinomos smulkiausios jos detalės: koja buvo amputuota „per keturis pirštus žemiau kelio“, naudojant skalpelį ir pjūklą, o po operacijos žaizda buvo prideginta įkaitinta geležimi. Vienintelė nuskausminimo priemonė tais laikais buvo alkoholis, todėl vargšas Migelis visos operacijos metu buvo sąmoningas ir nenuilstamai prašė Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus Motinos, pagalbos. Dokumentuose išsaugotas net toks įrašas, kad nupjauta koja buvo perduota praktikantui Chuanui Lorensui Garsijai, kuris kartu su kolega palaidojo ją kapinėse apie 21 cm ilgio duobėje. Tuo metu žmogaus kūnas buvo labai gerbiamas, todėl amputuotos kūno dalys būdavo laidojamos kapinėse. M. Ch. Peliseras turėjo likti ligoninėje dar keletą mėnesių, kad žaizda užgytų. Jis buvo išleistas 1638 m. pavasarį su mediniu kojos protezu ir ramentu.

Dvidešimt trejų metų vyras be kojos tuomet negalėjo užsidirbti pragyvenimui, todėl gavo oficialų leidimą elgetauti prie Saragosos Pilaro bazilikos įėjimo. Tai reiškė savotišką licenciją turėti elgetos profesiją. Saragosos gyventojai mažiausiai kartą per dieną eidavo į baziliką. Jaunas bekojis vyras visiems kėlė užuojautą. Žmonės priprato prie jo ir pamilo, tuo labiau kad Migelis Chuanas dieną visada pradėdavo nuo šv. Mišių koplyčioje, kurioje ant kolonos stovėjo stebuklingoji Dievo Motinos statula, tik po to eidavo į savo „darbo vietą“ prašyti išmaldos. Be to, vyras kasdien prašė bažnyčios patarnautojo duoti jam šiek tiek alyvuogių aliejaus iš lempų, degusių bazilikoje. Šiuo aliejumi Migelis Chuanas tepė po amputacijos likusią ir iki galo nesugijusią žaizdą. Jis miegodavo po ligoninės koridoriaus portiku; visas personalas jį pažinojo ir maloniai priimdavo. Kai turėdavo pinigų, apsinakvodavo artimiausioje smuklėje de las Tablas. Smuklės savininkas Chuanas de Mazasa ir jo žmona Vatalina Chavjerė buvo liudininkai kanoninio proceso metu, kai reikėjo įrodyti, kad Migelis Chuanas Peliseras, turėjęs dvi kojas, yra tas pats asmuo, kuris nakvodavo pas juos, būdamas vienakojis.

1640 m. kovo pradžioje Migelis Chuanas nusprendė grįžti pas tėvus į Kalandą. Kelionė namo (maždaug 118 kilometrų) truko beveik septynias dienas. Medinis protezas žeidė bigę ir kėlė didelį skausmą. Namuose Migelis buvo džiaugsmingai sutiktas. Negalėdamas padėti savo tėvams dirbti lauko darbų, jis nusprendė eiti per aplinkinius kaimus prašyti išmaldos. Tais laikais nebuvo gėdinga neįgaliam asmeniui, neturinčiam pragyvenimo šaltinio, prašyti išmaldos, ir žmonės laikė savo pareiga būti gailestingi ir padėti vargstantiesiems. Taigi, Migelis ant savo asilo jodavo į aplinkinius kaimus. Norėdamas sukelti žmonių gailestį, jis atidengdavo žaizdą, likusią po amputacijos. Taigi, tūkstančiai žmonių matė jį neįgalų, o po to – stebuklingai pasveikusį.

Stulbinantis stebuklas

1640 m. kovo 29 d., ketvirtadienį, Migelis Chuanas neišvyko prašyti išmaldos. Jis liko namuose padėti tėvui prikrauti krepšių mėšlo. Juos vėliau kaip trąšą nugabendavo ant asilo į laukus. Po sunkios darbo dienos Migelis grįžo namo labai pavargęs. Per vakarienę visi matė jo koją su užgijusia žaizda, o kai kurie svečiai netgi ją palietė. Tą vakarą Kalandoje buvo apsistojęs kavalerijos būrys, ir Peliserų šeima gavo įsakymą apnakvydinti vieną kareivį. Migelis Chuanas buvo priverstas užleisti kareiviui savo lovą, o pats turėjo miegoti ant čiužinio tėvų kambaryje. Užsikloti tegalėjo tėvo apsiaustu, kuris buvo per trumpas jo vienintelei kojai uždengti.

Po vakarienės, apie dešimtą valandą vakaro, Migelis Chuanas savo tėvams ir susirinkusiems svečiams palinkėjo labos nakties ir, palikęs virtuvėje medinį protezą ir ramentą, šokinėdamas ant kairės kojos, nuėjo miegoti. Pasimeldęs ir visiškai pavedęs save Dievo Motinos globai, Migelis giliai užmigo.

Po kurio laiko (tarp 22.30 ir 23.00 val.) Migelio mama įėjo į kambarį, kuriame miegojo jos sūnus, ir pajuto nuostabų dangišką aromatą. Pakėlusi žibintą, moteris pamatė, kad iš po apsiausto, kuriuo buvo užsiklojęs Migelis, kyšo ne viena, o dvi kojos. Nustebusi ji pakvietė savo vyrą. Šis nudengė apsiaustą, ir tėvai išvydo miegantį sūnų, turintį dvi sveikas kojas. Jie suprato, kad įvyko didelis stebuklas.
Tėvai pradėjo šaukti ir purtyti Migelį, bet šis miegojo taip giliai, kad ilgą laiką negalėjo prabusti. Galų gale atsimerkė ir išvydo susijaudinusius tėvus, kurie šaukė: „Žiūrėk! Tau išaugo koja!“ Galima lengvai įsivaizduoti Chuano Migelio nuostabą ir džiaugsmą, jam pamačius ir pajutus, kad turi dvi kojas ir nebėra luošas. Tuo metu subėgo visi namiškiai ir nustebę žiūrėjo į jo ataugusią koją. Migelis nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti. Jis prisiminė, kad prieš nubusdamas sapnavo, jog tepa išgijusią koją alyvuogių aliejumi iš Pilaro lempos. Vyras buvo įsitikinęs, kad Jėzus padarė šį stebuklą užtariant Švč. Mergelei Marijai.

Kai pirminis jaudulys nuslūgo, Migelis Chuanas ėmė čiupinėti ir judinti koją, kad įsitikintų, jog tai – ne sapnas. Žibintų šviesoje visi matė nuostabiai ataugusią koją. Ant jos buvo matyti randai: vienas didelis – nuo vežimo ratų, trys maži – nuo šuns įkandimo – ir dar du nuo žaizdų, įgytų vaikystėje. Šie randai įrodė, kad jam buvo „grąžinta“ ta pati koja, kuri buvo amputuota ir palaidota kapinėse prieš dvejus metus ir penkis mėnesius. Įdomu tai, kad išliko vietinis laikraštis Aviso Histórico, datuojamas 1640 m. birželio 4 d., kuriame buvo straipsnis apie bevaises kojos paieškas Saragosos ligoninės kapinėse: to kapo, kuriame buvo palaidota amputuota koja, neliko nė pėdsako.

Naujiena apie stebuklą greitai pasklido po apylinkes. Žmonės plūdo į vargšų Peliserų šeimos namus, garsiai dėkojo Dievui ir Jėzaus Motinai už didelį stebuklą bei kartu meldėsi. Visi atėjusieji jautė nuostabų dangišką kvapą, tvyrojusį name dar keletą dienų. Kitą rytą juos aplankė parapijos klebonas tėvas Hereras (Herrero), su juo – ir burmistras, vietos valdžios atstovai ir chirurgai. Pastarieji apžiūrėjo koją, kad galėtų oficialiai patvirtinti stebuklo tikrumą. Jau kitą dieną po stebuklo, t. y. kovo 30 d., bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teisėjas Martinas Korelanas (Martin Corellano), atsakingas už Kalandos visuotinę tvarką, sudarė pirmąjį oficialų dokumentą, susijusį su ypatingu įvykiu. Po trijų dienų į Peliserų namus atvykę bažnyčios ir valstybės valdžios atstovai, dalyvaujant gydytojui ir notarui, surašė protokolą apie Dievo įsikišimą; protokolą parašais patvirtino dešimt liudytojų. Išgydytas Migelis buvo iškilmingai atvestas į vietinę bažnyčią, į kurią susirinko visi Kalandos gyventojai pamatyti jo su dviem kojomis, nors prieš kelias dienas matė vienakojį. Bažnyčioje Chuanas Migelis pirmiausia atliko išpažintį, tada su visais Kalandos žmonėmis dalyvavo iškilmingose padėkos šv. Mišiose.
Amputuota koja, kuri per dvejus su puse metų žemėje visiškai supuvo, tiesiogiai įsikišus Dievui, buvo sugrąžinta į gyvenimą ir prisijungė prie gyvo kūno. Tai mums davė Jėzus Kristus kaip ženklą ir įrodymą, kad prisikelsime Jo antrojo Apsireiškimo dieną. Kūrėjas, kuris pasielgė ne pagal gamtos dėsnius, juos gerbė, todėl tik po kelių mėnesių Chuanas Migelis atgavo gebėjimą valdyti koją.

1640 m. balandžio 25 d. Chuanas Migelis kartu su tėvais išvyko į Saragosos šventovę padėkoti Dievo Motinai už stebuklingai grąžintą koją. Visi Saragosos gyventojai gerai prisiminė vienakojį elgetą, prašydavusį išmaldos prie bazilikos įėjimo. Galima įsivaizduoti jų nuostabą pamačius jį išgijusį. Visišką šoką patyrė chirurgas profesorius Chuanas de Estanga, pats amputavęs koją ir po to dvejus metus ją perrišdavęs. Dabar gydytojas pamatė, kad amputuota koja grįžo į gyvenimą tokiu būdu, kurio medicina visiškai negali paaiškinti. Pamatę Migelį su dviem kojomis, buvo šokiruoti ir profesoriaus padėjėjai bei visas personalas.

Tai tikrai verta paskaityti!

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86