Iš vegetavimo į gyvenimą

Autorius: świadectwo

arba kaip išsilaisvinti iš pamišimo dėl lytinės priklausomybės.

 

Nepulk į aistros glėbį, kad ji kaip ugnis nesudegintų tavo jėgų. Tavo lapus ji rys, tavo vaisius naikins, – tartum sausas medis būsi paliktas. Juk nedora aistra sunaikina savo savininką, paversdama jį pramoga jo priešams (Sir 6, 2–4).

 

Mano vardas Danielius. Man neseniai sukako dvidešimt dveji metai. Aš esu sveikstantis seksoholikas, t. y. esu pavergtas pornografijos, masturbacijos, fantazijų, sekso ir nesveikų santykių. Pradžioje parašyta Šv. Rašto ištrauka puikiai atspindi mano gyvenimą.

 

Pradžia

Nežinau, kada visa tai prasidėjo. Man buvo gal ketveri ar penkeri metai, kai man pirmą kartą padarė įspūdį pornografinis žurnalas. Gimiau ir augau praktikuojančių katalikų šeimoje. Tėvai mokė mane pagrindinių tikėjimo tiesų, mokė, kaip reikia melstis. Jie davė man ištikimos meilės ir doro gyvenimo pavyzdį, tačiau kažko trūko. Aš žinojau, kad yra Dievas, kuris mane sukūrė, tačiau neturėjau su Juo asmeninio santykio. Su tėvais melsdavausi, bet tai vyko mašinaliai, o kai jie davė man atskirą kambarį, iš viso nustojau su jais melstis. Tiesiog negalėdavau, nors truputį esu bandęs. Taigi nuo ankstyvos vaikystės iki aštuoniolikos metų aš beveik nesimelsdavau. Į bažnyčią ėjau tik todėl, kad iš manęs to buvo tikimasi. Tarp manęs ir Dievo iškilo siena, kurią aš pasistačiau padedant melo tėvui. Augau su neperskiriamais draugais, kurie vis dažniau domėjosi pornografija, svajojo apie merginas, meilę ir lytinius santykius. Man mane supantis pasaulis. Negalėdamas bendrauti su savo bendraamžiais, ėmiau nuo jų trauktis. Buvau gana gabus, ir mokslai man niekada nekeldavo problemų. Galėjau ištisas dienas leisti nieko kito neveikdamas, tik skaitydamas knygas (ir, aišku, įsitraukdamas į savo mėgstamus užsiėmimus).

Kai buvau ketvirtokas, tapau ministrantu. Patarnavimas man turėjo padėti liautis daryti tai, dėl ko labai gėdijausi ir bjaurėjausi savimi. Priimdavau Šventąją Komuniją, neišpažinęs neskaistumo nuodėmės. Tiesiog nežinojau, kaip tai įvardyti. Bet žinojau, kad elgiuosi blogai. Taip pat žinojau, kad esu blogas. Taigi tapau ministrantu ir skaitovu, kuriam patinka skaityti Šv. Rašto ištraukas, bet kuris netiki tuo, ką skaito.

Laisvai pasirinktas nuopuolis

Mokykloje bendravau su žmonėmis, kurie nemėgo Bažnyčios. Jų požiūris mane žavėjo, o tai, kas iš tikrųjų yra draudžiama, nuodėminga ir amoralu, mane traukė. Tai, kas buvo gera, man buvo nuobodu ir vargino. Aš pradėjau burnoti prieš Dievą, šventuosius ir Mergelę Mariją, iškraipyti giesmių žodžius, šaipytis iš Bažnyčios, kunigų ir vienuolių, drauge stengdamasis išlaikyti gero kataliko įvaizdį. O mano priklausomybė vis stiprėjo.

Kai man buvo trylika metų, pradėjau pirkti pornografinius žurnalus, skolintis filmus ir vogti savo tėvų sunkiai uždirbtus pinigus, kad už visa tai užmokėčiau. Leisdavau ištisas naktis prie televizoriaus, žiūrėdamas erotinių programų kanalus. Man reikėjo maitintis vis įspūdingesniais vaizdais. Siena tarp manęs ir Dievo, kaip ir mano puikybė, didėjo. Buvau apsukrus ir gerai išprusęs (tačiau mano pažymiai prastėjo). Žmonės laikė mane genijumi. Man nereikėjo Dievo. Kai tėvai nupirko man kompiuterį ir įvedė internetą, ėmiau „šviestis" kitais būdais. Dabar, be pornografijos, galėjau naršyti po satanistinius puslapius ir eiti į racionalistų portalus, kurie įrodinėjo, kad Dievas mirė, o religija yra nesąmonė ir t. t. Kai pagalvoju apie ankstesnį laiką, kai domėjausi pornografija, nuolat užsiėmiau masturbacija ir žavėjausi satanizmu, okultizmu bei racio-nalizmu, kai prisimenu savo prastėjančius pažymius, sėdėjimą prie kompiuterio, vangumą, pyktį ir netikėjimą, garsų muzikos klausymąsi ir televizoriaus žiūrėjimą, man norisi verkti. Bet tai, kas blogiausia, jau praėjo.

Sudužusios viltys

Kai man buvo penkiolika, supratau, kad turiu problemą. Suvokiau, kad esu priklausomas ir kad man reikia pagalbos. Jos ieškojau pirmoje man į galvą atėjusioje vietoje – Bažnyčioje. Iš tikrųjų buvau nuo jos atitolęs, bet paskatintas savo sesers, kuri duodavo man paskaityti žurnalą „Mylėkite viens kitą" ir buvo man skaistumo pavyzdys, nusprendžiau šia pagalba pasinaudoti. Aš skaitydavau liudijimus žmonių, kurie turėjo panašių problemų ir per Dievo malonę, maldą ir Atgailos sakramentą jas įveikė.

Į gimnaziją perėjau nusprendęs pasikeisti, tikėdamas, kad kada nors liausiuosi tai daryti, išpažinau masturbacijos nuodėmę. Per religijos pamokas ir kalbėdamasis su savo bendraamžiais karštai gindavau Bažnyčią, gindavau skaistumą ir pradėtą gyvybę. Tačiau tai buvo savęs apgaudinėjimas, nes aš ir toliau domėjausi pornografija ir laksčiau paskui merginas. Pastoviai jas pokalbių svetainėse internete. Aš labai tikėjau tuo, ką Bažnyčia sako apie skaistumą, gyvybės prasidėjimą ir dorą elgesį. Norėjau, kad visi taip gyventų, bet man tai atrodė neįmanoma mano gyvenime. Manyje tarsi buvo du asmenys: vienas, trokštantis gėrio kaip daktaras Džekilas, o kitas kaip ponas Haidas – bejėgis savo blogų polinkių akivaizdoje.

Šios suskilusios asmenybės pasekmės netruko pasireikšti. Mergina, kuri savo nelaimei mane įsimylėjo, persipjovė venas. Laimė, ji liko gyva, bet aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau, kad tai –
ne žaidimas... Tačiau net tada nepasikeičiau. Kad ir kaip norėjau būti kitoks, neįstengiau. Manau, tiesiog nelabai to troškau. Aš norėjau, kad Dievas pašalintų blogas mano nuodėmių pasekmes, man pačiam nieko nedarant. Iš vienos pusės, norėjau tapti laisvas, bet, iš kitos pusės, nenorėjau atsisakyti malonumų ir būdo nesunkiai pabėgti nuo savo problemų, kurias sukelia priklausomybė. Be to, jaučiau, kad manyje auga baimė, jog niekad negalėsiu džiaugtis normaliais santykiais, kad užbaigsiu gyvenimą ką nors prievartaudamas. Bijojau, kad pasaulis, esantis mano galvoje, taps tikrove, o aš galų gale išprotėsiu ir nusižudysiu. Mačiau šalia esančius žmones, kurie turėjo daugybę interesų, ėjo, brendo ir lavinosi, o man terūpėjo seksas, merginos, pinigai ir prestižas. Aš neturėjau kitų aistrų ar pomėgių. Visa mano veikla buvo baisios priklausomybės pasekmės. Kartais jausdavausi, tarsi man būtų aštuoniasdešimt, visas išsekęs, lyg neturėčiau sielos. Kiekvieną rytą trokšdavau mirti, nes žinojau, kad ši diena bus tokia pati kaip vakar, o rytojus – kaip ir ši diena. Žinojau, kad vėl pasiduosiu savo priklausomybei, kad vėl jausiuosi šiukšlė ir matysiu viso to beprasmybę.

Atsitrenkimas į dugną

Artėjo mano aštuonioliktasis gimtadienis. Mano tėvai pasakė, kad eisime į piligriminį žygį pėsčiomis į Čenstakavą. Šitai visada buvo mano svajonė, o dabar – tarsi gelbėjimosi ratas. Per piligriminį žygį jaučiausi tiesiog nuostabiai. Man patiko keliauti pėsčiomis, taigi nueiti 30 kilometrų per dieną man buvo tikras malonumas. Meldžiausi ir giedojau. Pajutau Dievo artumą, ir man netrukdė mintys apie seksą. Mano priklausomybė vėl sumažėjo. Bet po žygio viskas grįžo į senas vėžes. Netrukus po to aš nuėjau į krikščioniško roko koncertą. Tenai sutikau Martą, kurią prisiminiau iš piligriminio žygio. Susikeitėme adresais, ir ji pakvietė mane į svečius. Pradėjome vienas kitam rašinėti žinutes ir kalbėtis telefonu. Po kurio laiko susitikom. Buvo nuostabu. Jaučiau, kad Marta labai panaši į mane. Galėjau kalbėtis su ja ištisas valandas. Atrodė, kad turime daug bendro.

Mes ėmėme dažnai susitikinėti, ir pirmą kartą gyvenime įsimylėjau. Jaučiau, kad daugiau nenoriu masturbuotis, domėtis pornografija ar vaikytis merginų, nes turėjau savo būsimąją. Tikra tiesa, mano priklausomybė kuriam laikui nurimo. Bet Marta pastebėjo, kad man kažkas ne taip. Nusprendžiau su ja šiek tiek paatvirauti. Pasakiau jai, kad buvau priklausomas nuo pornografijos. Martai buvo gana sunku tai priimti. Ji pasakė, kad mane nuo to išgydys. Iš pradžių pasipasakodavau jai, kai tik pasiduodavau savo įpročiui, bet po kurio laiko labai rimtai atkritau į senąją elgseną. Pradėjau sąmoningai meluoti.

Kartą, kai nuo mūsų draugystės pradžios jau buvo praėję keturi mėnesiai, pradėjome glamonėtis. Taip įvyko šuolis mūsų santykiuose, nes aš ilgą laiką bandžiau, kiek toli galiu nueiti. Tai buvo stipri patirtis. Visos ankstesnės patirtys, palyginti su šita, nublanko. Ji buvo kaip narkotikai. Prisiekėme, kad niekad daugiau to nedarysime, kad nuo šiol užbėgsime nuodėmei už akių ir būsime skaistūs. Bet nutiko visiškai priešingai. Mano priklausomybė seksui tęsėsi: pornografija, fantazijos apie Martą, glamonės ir taip toliau – kaip užburtame rate. Man niekad nebūdavo gana! Draugystė su Marta man buvo Dievo dovana: šiaip ar taip, juk mes susitikome per piligriminį žygį. Bet į savo tarpusavio santykius niekad nepakvietėme Dievo.

Situacija vis blogėjo: vis mažiau kalbėjomės ir vis dažniau lytiškai santykiavome, ginčijomės, kad flirtuoju su jos draugėmis, nesidaliju apie save, esu nejautrus ir žiaurus. Aš norėjau nutraukti draugystę su Marta, bet supratau, kad negaliu be jos gyventi. Norėjau būti jai geras, kad ji galėtų į mane remtis, bet viskas, ką tik dariau, ją skaudino ir vertė jaustis išnaudojamai. Mūsų tarpusavio santykiai parodė, kad aš nemoku bendrauti su kitais (kaip dabar jau žinau, silpnas ryšys su Dievu silpnina ryšį ir su žmonėmis). Supratau, kad bendraujant su ja manęs tarsi nėra, kad nesugebu būti su mergina. Viduje buvau miręs. Net tada, kai lytiškai santykiaudavome, nejausdavau nieko ypatingo.

2006 m. spalio mėnesį išvažiavau mokytis į koledžą kitame mieste. Tenai pamačiau, kad mano liga seka mane iš paskos, kad ir kur būčiau. Iki tol tikėjausi, kad taip nėra. Sutikau naujų žmonių, susipažinau su didmiesčio gyvenimu, patyriau laisvę, gyvendamas be tėvų. Santykiai su Marta nutrūko savaime, nustojome susitikinėti. Ji nenorėjo ,, kad laikyčiau ją moterimi tik vieną valandą. Nenorėjo, kad meluočiau arba apgaudinėčiau. Troško, kad ją gerbčiau, mylėčiau, būčiau jai sąžiningas ir iš tiesų su ja kalbėčiausi, o ne lėkštai pliaukščiau. Troško jaustis svarbi, bet aš negalėjau jai to duoti. Mano pažadais ji daugiau netikėjo. Norėjau numirti, nes be jos neįsivaizdavau savo gyvenimo. Buvau nuo jos priklausomas, kaip ir nuo sekso.

Gruodžio mėnesį mes vėl pradėjome susitikinėti, bet reikalai tik pablogėjo. Mes neturėjome beveik nieko bendro, išskyrus seksą. Bet buvo ir kitų problemų. Pamišimas dėl dažno sekso išsekino mano organizmą. Be to, mano pakilimai reikalaudavo daug psichologinių jėgų ir kėlė fizinį skausmą. Ginčų, nuoskaudų, melo ir apgaudinėjimo ratas plėtėsi, peržengdamas visas ligtolines ribas.

Vasario mėnesį Marta, manydama, kad yra nėščia, man paskambino. Tą akimirką man tarsi žemė po kojom sudrebėjo. Dvidešimt keturias valandas, laukiant, kol ji pasidarys nėštumo testą, mano galvoje sukosi spiečius minčių. Galvojau, kad nusižudysiu, kad Marta turės persileidimą arba galbūt pasidarys abortą. Ši baimė buvo įrodymas, kad esu kaip neatsakingas vaikas: galvojau tik apie save, o ne apie savo merginą ir jos kančią. Paaiškėjo, kad testo rezultatai neigiami. Bet Marta matė, koks buvau nesubrendęs. Visa tai priartino mūsų santykių pabaigą. 2007 m. Didįjį Ketvirtadienį susitikome paskutinį kartą. Aš vėl norėjau nusižudyti.

Savo šeimos dėka nepadariau šitos nesąmonės. Tačiau dar labiau pasinėriau į pornografiją ir dar intensyvesnę masturbaciją. Man nepakako su lytiškumu susijusių dalykų, todėl pradėjau išgėrinėti pasilinksminimuose ir girtas vairuoti automobilį. Galiausiai pirmaisiais metais neišlaikiau egzaminų. Vis daugiau gėriau. Vasarą aš planavau mokytis, kad išlaikyčiau skolas. Tėvai išvažiavo atostogauti, palikdami mane vieną trims savaitėms. Užuot kibęs į mokslus, gerdavau ir sėdėdavau prie kompiuterio po dvylika ir daugiau valandų, žiūrėdamas pornografiją ir flirtuodamas internetu. Ėmiau nesiprausti ir nekeisti drabužių.

Tuo metu jau artėjau prie dugno. Buvau pasiruošęs viską užbaigti. Kokia prasmė gyventi be vilties džiaugtis tarpusavio santykiais ir normaliu gyvenimu? Tai buvo ne gyvenimas, o vegetavimas. Rugsėjo mėnesį neišlaikiau skolų, todėl grėsė būti išmestam iš koledžo. Negalėjau mokytis, įsiminti, susikaupti. Man nelikdavo nei laiko, nei energijos, nes priklausomybei vergavau visą dieną. Neturėjau jokių tikslų. Kasdienės pareigos ir užduotys, tokios kaip skalbimas, valgio gaminimas, man tapo kančia. Tačiau, nepaisant to, laikiau save pasaulio valdovu – dievu, kuris yra aukščiau už gėrį ir blogį.

Spalio pradžioje peržengiau dar vieną ribą – bandžiau prikalbinti savo merginą lytiškai santykiauti su manimi, kai temstant vaikščiojom parke. Laimei, ji nesutiko. Tada suvokiau, kad vos jos neišprievartavau. Po kelių dienų persekiojau moterį, einančią iš kino teatro. Ketinau pasiūlyti jai lytiškai santykiauti. Be to, ėmiau svajoti apie kai kuriuos savo draugus vyrus, kad jie taptų mano lytiniais partneriais. Už pinigus, skirtus nusipirkti maisto, pirkdavau pornografijos elektroninėse parduotuvėse.

Mano moralinis nuosmukis buvo greitas procesas. Sulaukęs dvidešimties, jau buvau matęs daug audringų santykių, persmelktų iškrypusio sekso. Pasiekiau tokią ribą, kai man jau neužtekdavo legalios pornografijos, todėl ieškodavau pasitenkinimo nelegalioje. Įsitraukiau į keletą dar nesveikesnių santykių. Masturbuodavausi keletą kartų per dieną. Persekiodavau moteris ir net ketinau užmegzti homoseksualius santykius bei pasinaudoti vyrų prostitucijos agentūrų paslaugomis. Man buvo aišku, kad, sulaukęs dvidešimt penkerių metų, nusižudysiu, užsikrėsiu kokia nors baisia liga, tarkim, AIDS, arba kaip nors kitaip nusibaigsiu kalėjime.

Šviesa tunelio gale

Bet Dievas manęs nepaliko. Jis neleido man sunaikinti gyvenimo, kurį pats davė. Vieną 2007 metų lapkričio mėnesio vakarą aš, kaip įprasta, sėdėjau prie kompiuterio ir žiūrėjau pornografiją. Staiga prisiminiau, kad esu girdėjęs apie pagalbos grupę, skirtą žmonėms, priklausomiems nuo sekso. Ji remiasi Anoniminių alkoholikų programa „Dvylika žingsnių". Aš įvedžiau šitą pavadinimą į Google ir radau Anoniminių seksoholikų interneto puslapį. Išsiaiškinau, kad Anoniminių seksoholikų grupės arti mano gyvenamosios vietos nėra. Tačiau pavyko sutikti vieną šios grupės narį. Kaip paaiškėjo, Paulius už mane dvigubai vyresnis, bet jo gyvenimo istorija labai panaši: stipri priklausomybė nuo sekso, balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, finansinis bankrotas, sugriuvęs šeimos gyvenimas. Tačiau šis vyras nepasiduoda savo priklausomybei jau ketverius su puse metų ir susitvarkė savo gyvenimą. Man patiko tai, ką jis man pasakojo. Norint gyti nuo šios priklausomybės, reikia prisijungti prie Anoniminių seksoholikų grupės ir dirbti pagal programą „Dvylika žingsnių", padedant vienam iš grupės narių, kuris yra toliau pažengęs gijimo procese. Man patiko idėja sutvarkyti visą savo gyvenimą, net jei tai būtų skausminga. Mane patraukė visa, ką jis kalbėjo. Vienintelis dalykas, prieš kurį spyriojausi, buvo faktas, kad man, kaip nevedusiam vyrui, būti blaiviam reiškia visišką lytinę abstinenciją. Su tuo sutikti? Na jau ne! Kurį laiką man atrodė, kad pataikiau susitikti su puritonišku fanatiku. „Neįmanoma gyventi be sekso: susirgsiu psichine liga", – sakiau sau grįždamas namo. Bet mano kančia nepraėjo. Šis vyras stovėjo man akyse: jo proto ir sielos ramybė, jo džiaugsmas, nepaisant to, kad jis ketverius su puse metų visiškai susilaiko nuo sekso. O aš dėl nuolatinės nervinės įtampos buvau išsekęs ir apimtas nevilties. Tai aš buvau psichiškai nesveikas, o ne jis. Galiausiai pasidaviau. Žinojau, kad daugiau negaliu gyventi taip, kaip iki šiol. Bet kuriuo atveju visada galima rinktis. Paskambinau Pauliui, ir mes ėmėm aptarinėti, kaip suburti Anoniminių seksoholikų grupę arti mano gyvenamosios vietos.

Netrukus radome vietą, kur ji galėtų rinktis. Pirmasis mūsų susitikimas įvyko prieš pat Naujuosius metus. Tada aš vis dar buvau labai priklausomas. Per šventes išnešiau savo kompiuterį į kitą kambarį, kur nėra galimybės įjungti internetą, kad nebūtų pagundos. Tačiau kelis kartus per dieną parsinešdavau kompiuterį į savo kambarį, patenkindavau savo priklausomybę, dėl to pasijusdavau siaubingai blogai ir vėl jį išnešdavau. Tikrai beprotiška! Vis labiau jausdavau kaltę malonumo, kurį patenkindavau, sąskaita. 2008 m. sausio mėnesį savo priklausomybei pasidaviau paskutinį kartą.

Naujas kelias

Pradėjau reguliariai lankyti naujos grupės susirinkimus. Vėl ėmiau melstis. Man, savo gyvenime beveik nesimeldusiam, tai buvo stebuklas. Kiekvieną rytą prašydavau Dievo būti su manimi visą dieną, kad laikyčiausi abstinencijos. Vakare dėkodavau Jam už tai, kad padėjo man jos laikytis. Kiekviena diena buvo stebuklas. Priimdavau viską, ką pasiūlydavo Paulius arba kiti sveikstantieji nuo priklausomybės, tačiau susidurdavau ir su savo puikybe. Tada vėl melsdavausi. Vedžiau dienoraštį apie savo kovas. Ėjau į susirinkimus. Dažnai bendraudavau su sveikstančiais seksoholikais. Kartais skambindavau jiems daugybę kartų per dieną, kad neatkrisčiau į savo košmarą. Tačiau yra buvę, kai atrodydavo, jog košmaras dar tik prasideda. Man skaudėdavo visą kūną, naktį vaidendavosi, prabusdavau išpiltas šalto prakaito, galvodamas, kad mano kambaryje yra žudikas. Mane kankindavo neapsakomos baimės, tuštumos jausmas ir erotikos persmelkti sapnai. Grįždavo atsiminimai apie buvusias merginas. Pamatęs pornografinius vaizdus, rodomus per žinias, tiesiog panikuodavau. Kentėdavau nuo daugybės užsisklendimo savyje simptomų, susijusių su mano priklausomybe.

Taip pat turėjau spręsti akademinius sunkumus ir santykių problemas su buvusiomis merginomis bei namiškiais. Tačiau, nežiūrint to, gyvenau geriau negu bet kada. Ėmiau labiau save vertinti. Vėl rūpinausi savo išvaizda, reguliariai valgiau, vis dažniau patirdavau gyvenimo džiaugsmą ir pajusdavau pagarbą sau. Sunkiomis akimirkomis kreipdavausi į Dievą ir patikėdavau save Jo globai. Pirmą kartą gyvenime bendradarbiavau su Jo malone (jau ne tik maldaudavau Jo pagalbos, nes tai iš tiesų reiškė, kad nenoriu keistis). Tik būdamas abstinentas aš galėjau aiškiai pamatyti, koks buvau degradavęs. Priklausomybė buvo pagraužusi visus mano santykius. Negalėdavau kalbėtis su žmonėmis (ypač su moterimis). Žiūrėdavau į juos kaip į daiktus. Negalėjau atlikti paprasčiausių veiksmų (pavyzdžiui, būdamas pašte, visada jausdavau įtampą ir nesiorientuodavau), nepajėgdavau susikaupti, mokytis.

Bet Dievas davė man malonę nepaskęsti savigailoje ir neviltyje. Aš pradėjau tvarkyti savo gyvenimą. Jo ir sveikstančių seksoholikų grupės dėka ėmiau keistis visose savo gyvenimo srityse. Nutraukiau visus nesveikus santykius. Mano santykiai su tėvais ir broliais bei seserimis, taip pat draugais – moterimis ir vyrais – pasikeitė į gera. Pradėjau gyti nuo negalavimų, kuriuos įgijau aktyvios priklausomybės metu. Atsimenu dieną, kai išlaikiau visas skolas ir visus tuo metu vykusios sesijos egzaminus. Koks tai buvo džiaugsmas man, daugiamečiam skolininkui! Ėmė spręstis mano finansinės problemos, pradėjau planuoti savo gyvenimą ir nugalėti materialistinį požiūrį.

Nė kiek neabejoju, kad mano išgijimas yra stebuklas. Kitaip nebūtų įvykęs nė vienas iš minėtų pokyčių. Tai Dievas man suteikė malonę matyti savyje ir kituose Jo vaiko kilnumą. Tai Jis suteikė malonę gerbti šį kilnumą. Jis leido man pamatyti, kad turiu teisę į Jo meilę ir geresnį gyvenimą. Būdamas nuostabiai geras, Jis mane išgydė. (Įsivaizduokite, neseniai aš, būdamas visiškai blaivus, pirmą kartą šokau su mergina. Tikrai! Aš, turėdamas priklausomybę nuo sekso, šokau su mergina, nenorėdamas ja pasinaudoti.) Tai Dievas mane suvedė su draugais, kuriais aš galiu pasitikėti bet kokioje situacijoje (savo aktyvios priklausomybės metu aš neturėjau draugų). Dievas, veikiantis per Anoniminių seksoholikų programą ir grupę, rūpinosi manimi: mano sveikatos problemomis, grėsme, kad prarasiu butą ir būsiu išmestas iš koledžo. Dievas įgalina mane padėti kitiems seksoholikams jiems gyjant. Dievas padarė mane Jo ramybės nešėju, davė man prasmę, viltį ir gyvenimo džiaugsmą.

Aišku, dar ne viskas tobula. Supratau, kad man sunku gyventi be sekso, neturėti merginos, malonių pakilimų. Bet žinau, kad kito kelio nėra. Prisimenu savo pirmąją išpažintį, kai išpažinau masturbacijos, pornografijos ir paleistuvavimo nuodėmes. Tai buvo nuostabi patirtis, pripildžiusi mane džiaugsmo. Susitaikydamas su Dievu, susitaikiau ir su Bažnyčia. Po truputį atrandu joje savo tapatybę, nors dar tebeturiu tam tikrų neišspręstų problemų. Bet kabinuosi į požiūrį, kad esu sergantis vaikas, kuris gyvena ir tiki kiek galėdamas geriau, ir kad Dievas, geriausiasis Tėvas, rūpinasi manimi ir myli mane tokį, koks esu. Aš stengiuosi padėti sau ir kitiems, stengiuosi atlyginti žalą, kurią padariau. Patikiu Dievui savo charakterio trūkumus. Ir gyvenu geriau negu bet kada.

Dievas padarė tai, kas neįmanoma. Jam padedant aš išsilaisvinau iš pamišimo dėl aktyvios lytinės priklausomybės. Tikiu, nėra tokio sugriuvusio pastato, kurio Jis negalėtų atstatyti; nėra perdžiūvusio ir nesveiko medžio, kuris iš Jo malonės negalėtų vėl sužaliuoti. Dievas gali viską padaryti, jei bendradarbiaujame su Jo malone. Žmogui, kuris rašo šiuos žodžius, Dievas padarė didžių dalykų. Lai Jis jų padaro ir jums!

 

Danielius, seksoholikas

 

 

Ankstesnis   |   kitas atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86