Tikėjimo lobiai

Autorius: ks. Mieczysław Piotrowski TChr

Aleksis Karelis (Alexis Carrel), Nobelio premijos laureatas medicinos srityje, nusprendė atsisakyti pavergiančios ateizmo ideologijos, kai Lurde savo akimis išvydo stebuklą: jo pacientė, kuri sirgo nepagydoma liga, išgijo.

Po atsivertimo Aleksis Karelis suprato, koks svarbus yra Šventasis Raštas: „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindam“ (Išm 13, 1); „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie (netikintieji) nepateisinami“ (Rom 1, 20). Kas yra netikintieji? Tai tie, kurie teisybę užgniaužia neteisingumu (Rom 1, 18).

Aleksis Karelis gimė 1873 m. turtingoje šeimoje miestelyje Sainte-Foy prie Liono. Jo tėvai buvo tekstilės fabriko savininkai. Kai Aleksiui buvo 5 metai, mirė jo tėvas. Motinai teko atsakomybė auklėti tris mažus vaikus, iš kurių Aleksis buvo vyriausias. Ponia Karel buvo giliai tikinti moteris ir auklėjo vaikus pagal katalikų tikėjimą ir moralę. Dvylikametis Aleksis priėmė Pirmąją Komuniją. Jau tada, mokantis jėzuitų mokykloje, išryškėjo ypatingi jo gabumai tiksliųjų mokslų srityje.

Tikėjimo atsisakymas

Baigęs parengiamuosius kursus, Aleksis nusprendė studijuoti chirurgiją Liono universiteto Medicinos fakultete. Jis pasižymėjo išskirtiniais gabumais, išradinga vaizduote ir dideliu noru suprasti žmogaus kūno paslaptis. Greitai jis išmoko meistriškai atlikti sudėtingiausias chirurgines operacijas, nuolatos tobulino operavimo techniką (tam net mokėsi siuvinėti). Karelis taip išlavino ranką, kad jo siūlių beveik nebuvo matyti. Be to, jis pirmasis sukūrė arterijų susiuvimo metodą.

Baigęs studijas Lione ir Dižono universitete, Aleksis Karelis gavo medicinos mokslų daktaro laipsnį ir pradėjo skaityti paskaitas, publikuoti straipsnius, tęsė mokslinius tyrimus. Naujus operavimo metodus, pasiūlytus jaunojo mokslininko, mokslinė bendruomenė sutiko šaltai. Pagrindinė priežastis buvo įprasta – pavydas ir siauras kolegų akiratis.

Studijuodamas Karelis susidomėjo filosofija, o ši ilgainiui paskatino suabejoti Dievo egzistavimu. Dievas Kareliui tapo žmogaus minties vaisiumi, o ne realia būtimi, Kūrėju – vieninteliu visko, kas yra, šaltiniu. Aleksis tiesiog patikėjo, kad Dievo nėra ir kad žmogus gali nuspręsti, kas yra gėris ir kas – blogis. Tam, ko negalima suprasti protu ir moksliškai ištirti, jis neteikė jokios vertės. Tada jaunasis mokslininkas dar nesuprato, kad prarasti tikėjimą – tai pati didžiausia nelaimė žmogaus gyvenime.

Tai tikrai verta paskaityti!

kitas atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86