Musulmonai atsiverčia į krikščionybę

Autorius: Siman Sardżis

Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis –  jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas).

  Evangelija yra aktuali ir skirta visoms tautoms. Tačiau žemėje yra vietų, kuriose Kristaus mokymas sutinkamas priešiškai. Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis –  jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas). Daugelyje šių šalių taip pat numatytos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįsta skelbti Jėzų Kristų. Nepaisant to, Kristaus mokymas metų metais pritraukia vis daugiau musulmonų. Rizikuodami savo gyvybe, ramybe, visuomenine padėtimi, musulmonai atsiverčia į krikščionių tikėjimą, išvydę jame Tiesos kelią. Vienas iš tokių žmonių yra Rašidas Al-Maghribi. Jis gimė 1971 m. Maroke, religingoje musulmonų šeimoje. Jo tėvas, senelis ir dėdė buvo imamai (islamo dvasininkai), todėl Rašidas dar ankstyvoje vaikystėje susidūrė su Korano mokymu ir daugelį jo tekstų mokėjo atmintinai. Jis pats ilgainiui galėjo tapti musulmonų šventiku vienoje iš Kasablankos mečečių, kur gyveno jo šeima, jei netikėtai per radiją nebūtų išgirdęs apie Kristų. Rašidui tada buvo 16 metų. Pirmiausiai jis susidomėjo Kristumi, vėliau Juo susižavėjo. Rašidas pradėjo ieškoti naujos informacijos apie krikščionybę ir lyginti Koraną su Biblija. Ketverius metus truko vidinė kova, kol pagaliau jis rado tiesą Evangelijoje. Jo gyvenime įvyko svarbus dalykas, kurį jis vėliau aprašė: „Jėzus palietė mano širdį, visiškai mane pakeitė“. Rašidas tapo krikščionimi 1990 m., tačiau net 15 metų slėpė šį faktą. Visą tą laiką jis vertė ir platino Bibliją. 2005-aisiais, saugodamas savo gyvybę, jis paliko tėvynę ir gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tada prasidėjo aktyvi jo, kaip misionieriaus, veikla skelbiant Evangeliją musulmonams. Rašidas tapo žinomu dėl pasisakymų per TV programas Kash Al-Kinas (Be kaukės) ir Su‘al Jari (Drąsus klausimas), Al-Hayat (Gyvenimas), kuriose diskutuojama apie islamą ir krikščionybę. Šios programos sudomino milijonus tikinčiųjų Alachu, siekiančių sužinoti tiesą tiek apie vieną, tiek apie kitą religiją. Rašido Al-Maghribi bei kitų misionierių veikla buvo sėkminga. Pastaraisiais metais Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose šimtai tūkstančių musulmonų perėjo į krikščionybę. Tikslus jų skaičius nežinomas dėl griežtų sankcijų, gresiančių už islamo išsižadėjimą. Manoma, kad perėjusių į krikščionybę Maroke gali būti maždaug 150 tūkst., o Egipte – net apie 2 mln. Jau 2003 m. islamo dvasininkai skundėsi, kad vien Afrikoje islamo atsisakė apie 6 mln. žmonių. Aiškėja, koks didelis Dievo Žodžio alkis šalyse, skendinčiose pusmėnulio šešėlyje. Lemiama akimirka Rašido gyvenime tapo Biblijos ir Korano palyginimas. Jis buvo imamų sūnus ir anūkas, buvo įsitikinęs, kad Koranas gyvavo amžinai, buvo duotas iš dangaus ir jame viskas – absoliuti tiesa. Tačiau, lygindamas islamo šventąją knygą su Biblija, Korane jis rado daugybę istorinių ir kalbinių klaidų. Savo mintis ir argumentus Rašidas Al-Maghribi išdėstė knygoje I‘dzhaz al-Koranas (Neklystantis Koranas), išleistoje 2009 m. Ši knyga yra jo formavimosi, kelio krikščionybės link ir kilusių abejonių apibendrinimas. Įžangoje jis rašo, kad tikėjimas absoliučiu Korano teisingumu buvo paskutinė stipri gija, vis dar siejanti jį su islamu. Tačiau šventosios musulmonų knygos analizė atskleidė, kad daugelis Korano skyrių (Sur) susiformavo stipriai veikiami Biblijos istorijų ar net senų krikščioniškų legendų, patyrė reikšmingų iškraipymų pagal politinius ir religinius poreikius susiformavusiam islamui. Iškai kurių kitų skyrių analizės matyti, kad autorius tikrai nežinojo daugelio svarbių istorinių ir geografinių faktų. Visa tai paneigia musulmonų religinę dogmą, teigiančią, kad visa tai, ką kalbėjo Mohammedas, yra absoliuti tiesa, kelianti daug didesnį pasitikėjimą negu visa, kas pasakyta ar parašyta kitų. O visų Korano faktų tiesa, pagal islamo teologiją – pagrindinis arabų pranašo misijos autentiškumo įrodymas. Žinodamas, kad Koranas nepagrįstai pastoviai siekia būti tikru Dievo žodžiu, taip pat kad didžioji dauguma arabų musulmonų iš tiesų nežino šios knygos turinio, nes jos nesupranta (jau vien dėl kalbos, kuria ji parašyta – arabiška Korano kalba tokia patartima šiuolaikiniam arabų dialektui, kaip lotynų kalba – prancūzų ar rumunų kalboms), Rašidas išvertė didžiają Korano dalį į Maroko dialektą ir paskelbė YouTube. Žinoma, atsirado daugybė musulmonų dvasininkų kritinių atsiliepimų. Tai, kuo užsiima Rašidas Al-Maghribi, musulmonai vertina labai įvairiai. Be televizijos žiūrovų telefono skambučių dėl Rašido perėjimo į krikščionišką tikėjimą, jis taip patsulaukia grasinimų ir įžeidinėjimų. Bet tai jo negąsdina, jis stengiasi ir toliau padėti savo tėvynainiams surasti kelią pas Kristų. Rašidas niekada netvirtino, kad musulmonai yra blogi žmonės. Problema – ne žmonės, o ideologija ir religija. Musulmonai yra islamo aukos. Jiems reikia ko nors, kas padėtų išsivaduoti iš pavergimo ir baimės pančių. Dažnai musulmonų žinios apie krikščionybę labai menkos. Viena plačiausiai paplitusių nuomonių yra tai, kad krikščioniška Trejybė yra Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Švč. Mergelė Marija (kartais arkangelas Gabrielius). Musulmonų imamai (dvasininkai), įsivaizduodami Kristaus asmenybę, vadovaujasi tik smarkiai iškreiptais Evangelijos fragmentais. Jie nelaiko Jo Dievo Sūnumi ir net paneigia Jo mirties ant kryžiaus faktą. Eilinio musulmono Evangelijos ir krikščionybės supratimas iš esmės klaidingas. Prie to prisideda ir kaltinimai, grindžiami Holivudo filmais, kad visi krikščionys savo gyvenime įklimpsta į nuodėmes. Rašido Al-Maghribi, kaip ir kiekvieno krikščionio, laukia didelis darbas skelbti Evangelijos tiesą. Kaip mes tai turime atlikti? Pirmiausiai turime prisiminti maldas už brolius krikščionis, gyvenančius islamo šalyse. Jie priklauso įvairioms bažnyčioms, tačiau juos vienija tikėjimas į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Jų buvimas priešiškoje visuomenėje savaime yra Evangelijos skelbimas. Turime melstis už tuos, kurie atlieka sunkią misiją pas musulmonus. Savo maldose negalime pamiršti tų musulmonų, kurie, rizikuodami savo gyvybe,tikėjo Jėzų Kristų ir slėpė savo tikėjimą, taip, kaip ankstyvieji krikščionys slėpėsi Romos katakombose. Kiek galime, turime prisidėti labdara, remiančia krikščionis Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, kenčiančius dėl karo veiksmų, persekiojimo ir skurdo. Musulmoniškų šalių ėjimas Kristaus link priklauso ir nuo mūsų santykio su Kristumi ir Jo Bažnyčia gilinimo. Žemėje yra vietų (pvz., Saudo Arabija), kuriose galima patekti į kalėjimą vien už tai, kad palaikėte Bibliją rankose. Šis faktas turėtų būti didelis priekaištas daugeliui krikščioniškų šeimų Europoje, kurios neskaito Biblijos ir net neturi jos namuose.Ta pati bausmė laukia tų, kurie dalyvauja šv. Mišiose, priima sakramentą. Mūsų „karštas“ tikėjimas – tai neįvertinimas lobio, kurį turime, arba dar blogiau – gyvenimas, prieštaraujantis Kristaus mokymui, neabejotinai atitolina metą, kai daugelis musulmonų priartėtų prie Bažnyčios.

Ankstesnis   |   kitas atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86