Manopelo skarelė svarbiausia relikvija

Autorius: ks. Mieczysław Piotrowski TChr

Didelės skiriamosios gebos fotografijos ir tyrimai ultravioletiniais spinduliais, kuriuos atliko Bario universiteto profesorius Donatas Vitorė (Donato Vitore), patvirtino, kad skarelėje impregnuotas Šventojo Veido atvaizdas nėra nei aliejiniais ar vandeniniais dažais pieštas piešinys, nei išorinis atspaudas. Tai tikrai nuostabą mokslininkams keliantis slėpinys, kuris liudija esantis Dievo rankų darbas.

Moksliniais tyrimais neginčijamai įrodyta, kad skarelė, saugoma Manopele (Manoppello), yra iš Jeruzalės. Jėzaus atspaudas atsirado antgamtinio Kristaus prisikėlimo metu, jam gulint kape. Tikėtina, kad Turino drobulė ir Manopelo skarelė, vadinta Veronikos skarele, iki V a. buvo saugomos Edesoje (šiandien Urfa pietryčių Turkijoje), priėmusioje krikščionybę pirmajame mūsų eros amžiuje.

Seniausia legenda (VI a.) byloja apie Kristaus atvaizdo atspaudą, kuris buvo atgabentas į Konstantinopolį 574 m. iš mažo Kamulijos miestelio, esančio netoli Edesos. Tbilisyje VI a. tekstuose rašoma, kad Jėzaus motina po savo Sūnaus prisikėlimo saugojo audinį su jo atvaizdu, atsiradusiu Jėzui gulint kape. Komentatorius aiškina, kad Dievas davė jai šį audeklą, kad ji galėtų melstis, žvelgdama į savo Sūnaus atvaizdą.

Kita legenda, kuria bandoma paaiškinti, kaip atsirado stebuklingas Jėzaus atvaizdas, pasakoja apie Edesos karalių Abgarą, kuris kentėjo nuo raupsų. Išgirdęs apie stebuklingą Jėzaus galią, išsiuntė pasiuntinius su prašymu, kad Jėzus atvyktų į Edesą jo išgydyti. Jėzus nenuvyko pas karalių, bet parašė jam laišką ir perdavė skarelę su savo atvaizdu. Karalius Abgaras, išvydęs dieviškąjį Jėzaus atvaizdą ant skarelės, išgijo.

Taip pat yra legenda apie Veroniką, kuri nušluostė Jėzui Kristui veidą, jam nešant kryžių į Golgotą. Tikriausiai ši legenda atsirado viduramžiais kaip dar vienas bandymas paaiškinti stebuklingą Jėzaus atvaizdo kilmę. Tačiau ant skarelės nebuvo rasta kraujo pėdsakų, o moteris, vardu Veronika, apskritai neegzistavo. Kalbant apie Veronikos skarelę, turima omenyje skarelė, paimta iš Jėzaus Kristaus kapo (vardas „Veronika" yra kilęs iš lot. ir gr. k. vera eikon – „tikrasis vaizdas").

Taigi, vadinamoji Veronikos skarelė (Šventojo Veido atvaizdas) VIII a. pateko į Romą ir buvo saugoma Šv. Veronikos koplyčioje (Šv. Petro bazilikoje). 753 m. popiežiaus kronikose atsirado įrašas, kad popiežius Steponas II ėjo basas procesijoje, nešdamas Kristaus atvaizdą, kuris sukurtas ne žmogaus. Ši relikvija buvo vadinama pirmąja ikona, skarele iš Kamulijos, mandilionu iš Edesos. Visi buvo įsitikinę, kad šis atvaizdas – ne žmogaus rankų darbas, todėl vadintas archeropitas (gr. acheiropoietos). Jis buvo žinomiausia relikvija, saugoma Šv. Petro bazilikoje Romoje. Daug maldininkų čia atvykdavo norėdami pamatyti Šventojo Veido atvaizdą. Tokių grupių nariai kaip skiriamuosius ženklus nešiojo mažus šio stebuklingo atvaizdo paveikslėlius.

1028 m. popiežius Inocentas III įvedė tradiciją nešti Veronikos skarelę iškilmingos procesijos metu pirmąjį sekmadienį po Kristaus Apsireiškimo šventės. Ceremonija prasidėdavo Šv. Petro bazilikoje, buvo einama į Šventosios Dvasios bažnyčią, kurioje Romos neturtingiausiems gyventojams dalyta trijų dinarų išmalda duonai, vynui ir mėsai.

Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265–1321) „Vita Nuova" rašė, kad minios žmonių ateidavo pažvelgti į Kristaus veido atvaizdą, įspaustą ant Veronikos skarelės. „Dieviškojoje komedijoje" jis taip pat nuolat mini skarelę, pabrėždamas, kad joje – Dievo paveikslas. „Dieviškosios komedijos" kulminacijoje yra scena, kurioje piligrimas danguje stoja prieš Dievą, pasirodžiusį kaip šviesos šaltinis, kuriame išryškėja Kristaus veido bruožai. Ši scena įkvėpė popiežių Benediktą XVI parašyti pirmąją savo encikliką „Dievas yra meilė". Be to, kitas puikus italų poetas Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca, 1304–1374) rašė apie Dievo atvaizdą Veronikos skarelėje kūrinyje „Familiari canzoniere".

Šventoji Brigita iš Švedijos, kuri 1350 m. dalyvavo Romos jubiliejaus šventėje, taip pat rašė apie tikrąjį Kristaus atvaizdą, įspaustą ant Veronikos skarelės. Vienoje iš naujosios XVI a. Šv. Petro bazilikos kolonų yra užrašas: „Pagerbti Išganytojui, kurio atvaizdas atspaustas ant Veronikos skarelės, popiežius Urbonas VIII pastatė ir papuošė šią vietą Jubiliejaus 1525 metais". Ši kolona vadinama „Šventąja Veronika iš Jeruzalės". 

Grigaliaus universiteto profesorius Heinrichas Pfeiferis (H. Pfeiffer) jau daugelį metų atlieka Veronikos skarelės mokslinius tyrimus iš meno istorijos perspektyvos, lygindamas ją su seniausiais krikščionybės istorijos šaltiniais. Jis padarė išvadą, kad Manopelo atvaizdas buvo modelis visoms ankstyvosioms ikonoms, vaizduojančioms Jėzų Kristų. Profesorius savo tyrimus ėmė vykdyti sužinojęs apie ikonas tapančios vienuolės Blandinos Paskalės Šliomer atradimą. Sesuo Blandina po daugelio stebėjimo ir mokslinių tyrimų metų įrodė, kad asmuo, vaizduojamas Manopelo skarelėje, idealiai atitinka asmens veido Turino drobulėje atvaizdą.

Visose oficialiose Veronikos skarelės kopijose iki XV a. yra tas pats Jėzaus veidas: atmerktos akys, plaukai ir barzda, ryški nosis, uždengtos ausys ir kaklas. Veronikos skarelės atvaizdą tapė garsiausi Europos menininkai: Janas van Eikas (Jan van Eyck), Hansas Memlingas, Robertas Kempingas, Andrėja Mantenja (Andrea Mantegna), Dirkas Boutsas. Iki XVII a. pr. visi teptuko meistrai vaizdavo Kristų atmerktomis akimis pagal Dievo atvaizdą ant skarelės, kuri dabar saugoma Manopele.

Dar 1618 m. ir 1620 m. tituliniuose leidinių puslapiuose „Opusculum de Sacrosanto Veronicae Sudario", parašytuose notaro Jakobo Grimaldžio (Jacob Grimaldi), Dievo atvaizdas iš Veronikos skarelės yra toks pats kaip ir visuose paveiksluose. Bet knygoje „Opusculum...", išleistoje 1635 m., pateiktas kitoks Kristaus atvaizdas – užmerktomis akimis.

Radikalus Kristaus vaizdavimo lūžis įvyko po to, kai popiežius Urbonas VIII pašventino naująją Šv. Petro baziliką 1626 m. Tuo metu vietoj gyvo Jėzaus pradėtas vaizduoti miręs Jėzus užmerktomis akimis. Galima teigti, kad po 1620 m. įvyko tikra krikščioniškosios ikonografijos revoliucija. Savo knygoje „Dievo atvaizdas. Skarelė iš Manopelo" P. Badė (Paul Badde) pateikia versiją, kad maždaug tuo metu Veronikos skarelė buvo pavogta iš Šv. Petro bazilikos, o vietoj jos padėta skarelė su nutapytu mirusio Kristaus atvaizdu.

1616 m. pr. ėmė sklisti gandai apie tai, jog dingo Veronikos skarelė, nuo VIII a. saugota Vatikano bazilikoje. Manoma, kad paskutinį kartą tikrą Veronikos skarelę savo rankose laikė popiežius Paulius V 1606 m. sausio 25 d. procesijos metu. Deja, nėra tikslių žinių, ar tai iš tiesų buvo originalas. Jau 1617 m. Paulius V uždraudė kopijuoti Veronikos skarelę be specialaus Vatikano leidimo.

Kai kurie istorikai daro prielaidą, kad skarelė galėjo būti pavogta gerokai anksčiau. Karolio V kariuomenei 1527 m. gegužės 14 d. užėmus Romą, popiežius Urbonas V parašė Orvieto princesei laišką, kuriame papasakojo, kaip priešais Vatikano bazilikos altorių buvo nužudyta 500 vyrų, šventosios relikvijos buvo pagrobtos, o kai kurios sudegintos. Manoma, kad Veronikos skarelė buvo pavogta būtent tuo metu ir laikas nuo laiko pasirodydavo Romos smuklėse – niekas nekreipė dėmesio į jos istorinę ir dvasinę vertę. Šią versiją patvirtina istorikai Johanas Gustavas Droisenas (Johann Gustav Droysen) ir Liudvikas fon Pastoras savo knygoje „Popiežių istorijos".

1528 m. popiežius Klemensas VII išleido specialų dekretą iš naujo surinkti visas iš Vatikano bazilikos pavogtas relikvijas. 1528 m. lapkričio 26 d. įvyko iškilminga procesija, kurios metu visos išsaugotos vertybės buvo perneštos iš Šv. Morkaus bažnyčios į Vatikaną. Šiuo metu buvo nesunku originalą pakeisti netikra skarele. Nėra žinių, kada originali Veronikos skarelė dingo iš bazilikos – užgrobiant Romą 1527 m. ar XVII a pradžioje.

Šv. Petro bazilikos ižde saugomi seni venecijietiški rėmai su dviem suskilusiais krištoliniais stiklais, – šiuose rėmuose iki XVI ar XVII amžiaus buvo saugoma Veronikos skarelė. Skarelė iš Manopelo idealiai atitinka šiuos rėmus. P. Badė atkreipia dėmesį ir į tai, kad apatiniame dešiniajame rėmo kampe kyšo didelė krištolo šukė, – tai įrodo, kad stiklai buvo sudaužyti, o skarelė pavogta. Remdamiesi profesorių H. Pfeiferio, Rešo, Tirmajero ir sesers Blandinos tyrimais, jie padarė išvadą, kad Manopelo bažnyčioje yra Veronikos skarelės originalas, kuris dingo iš Romos 1608 m., statant naująją Šv. Petro baziliką.

Profesorius H. Pfeiferis yra įsitikinęs, kad dieviško veido atvaizdas Manopelo skarelėje atsirado Jėzaus Kristaus prisikėlimo akimirką. Jėzus buvo suvyniotas į drobulę, o veidas uždengtas skarele. Ši drobulė žinoma kaip Turino drobulė, joje matomas mirusio Kristaus negatyvus atspaudas, o skarelėje įspaustas pozityvus Prisikėlusiojo atvaizdas. Pridėjus atvaizdą skarelėje prie atvaizdo drobulėje, jie visiškai sutampa. Tai yra tas pats veidas, kuris atsispaudė ant skarelės audinio ir ant drobulės prisikėlimo metu. Šie du atvaizdai – nesukurti žmogaus rankų, stebuklingi.

1645 m, kapucinų vienuolis Donatas di Bomba (Donato di Bomba) parašė stebuklingo Kristaus atvaizdo iš Manopelo istoriją. Rankraštis saugomas Akvilijos kapucinų ordino provincijos archyvuose. Jame rašoma, kad 1506 m. Manopele gyveno gydytojas Džiakomas Antonijus Leonelis (Giacomo Antonio Leonelli). Kartą į jį kreipėsi piligrimas, prašydamas kartu vykti į bažnyčią, nes norėjo gydytojui perduoti kažką svarbaus. Kai jie liko vieni, paslaptingas nepažįstamasis padavė Leoneliui ryšulėlį. Išvyniojęs jį, gydytojas pamatė nuostabų Kristaus veido atvaizdą. Sužavėtas jis norėjo padėkoti piligrimui ir pakviesti į savo namus, bet tas dingo be pėdsakų. Piligrimo paieškos mieste ir apylinkėse buvo nesėkmingos. Tada Leonelis pastatė namuose altorių, į kurį įdėjo stebuklingą atvaizdą. Kiekvieną dieną kartu su kitais šeimos nariais Leonelis meldėsi prie altoriaus. Kai jis mirė, artimieji ilgai ginčijosi spręsdami, kaip pasidalyti jo turtą. Vienas ir paveldėtojų – kareivis Pankracijus Petručis (Pancratio Petrucci) įsiveržė į Leonelio namus ir pavogė stebuklingą atvaizdą. Po kelerių metų Pankracijus pateko į Kiečio (Chieti) kalėjimą, ir kadangi turėjo sumokėti didelę baudą, liepė savo žmonai parduoti atvaizdą. Taip Veronikos skarelė pateko į gydytojo Antonijo de Fabričio iš Manopelo rankas, kuris išgirdo vidinį balsą, liepiantį perduoti stebuklingą relikviją kapucinų ordinui. Todėl nuo 1638 m. visi tikintieji jau galėjo ateiti prie atvaizdo, melstis prie jo Manopelo parapijos bažnyčioje. Nuo 1750 m. vienuoliai nusprendė kiekvienais metais trečiąjį gegužės sekmadienį švęsti Šventojo Veido atvaizdo šventę.

Tačiau profesorius H. Pfeiferis netiki šios istorijos autentiškumu. Pasak jo, Veronikos skarelė pateko į Manopelą XVII a. pradžioje, o aprašyta istorija buvo išgalvota, kad Vatikanas negalėtų rasti prarastos relikvijos.

Taigi, lieka paslaptis, kur keliavo stebuklingas atvaizdas, kol pateko į Manopelą. Nėra žinoma, ar iš Vatikano bazilikos jis buvo pavogtas XVI a. pradžioje, ar XVII a. Nežiūrint į tai, visiems žmonėms jis ir Turino drobulė išlieka pačios vertingiausios krikščionybės relikvijos. Tai vieninteliai Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo liudytojai, išsaugoję mūsų Išganytojo veido atvaizdą.

Didelės skiriamosios gebos fotografijos ir tyrimai ultravioletiniais spinduliais, kuriuos atliko Bario universiteto profesorius Donatas Vitorė (Donato Vitore), patvirtino, kad skarelėje impregnuotas Šventojo Veido atvaizdas nėra nei aliejiniais ar vandeniniais dažais pieštas piešinys, nei išorinis atspaudas. Tai tikrai nuostabą mokslininkams keliantis slėpinys, kuris liudija esantis Dievo rankų darbas.

2006 m. rugsėjo 1 d. popiežius Benediktas XVI atvyko aplankyti ir pagarbinti Šventojo Veido atvaizdą. Šventasis Tėvas buvo iškilmingai sutiktas Kiečio ir Vasto arkivyskupo Bruno Fortės, aplinkinių regionų administracijos vadovų ir gausaus maldininkų būrio. Vis daugiau tikinčiųjų atvyksta pagarbinti Išganytojo ir pažvelgti į Jo veidą. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (Jn 1, 18).

Ankstesnis   |   kitas atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86