Apie viduramžius sklandantys mitai (pirmoji dalis)

Autorius: Grzegorz Kucharczyk

 

Viduramžiais nebuvo geros spaudos. Prieš penkis šimtmečius, pradedant Renesanso humanizmo periodu, Šviečiamojo amžiaus, pozityvizmo ir kitų vadinamosios „mokslinės pasaulėžiūros" (tarp jų – marksizmo) laikotarpiais, „tamsos legenda" negailestingai apgaubė viduramžius. Labai dažnai jie apibūdinami kaip kultūros nuosmukio, neišprusimo, prietaringumo, brutalumo
ir religinės netolerancijos laikotarpis.

 

Tiesa, kad viduramžiai, atstovaujantys Europos istorijos epochai ir būdami artimiausi krikščionybės eros idėjai, susiduria su daugeliu neigiamų įvertinimų Viduramžiai buvo christianitas amžiai, kai gyveno krikščionių (tautų) bendruomenė, kurios krikščionybės dvasia veikė Europos privačias ir viešas gyvenimo sferas. Kaip žinome, bendroje supratoje apie Europos kultūros šaknis neseniai atmestos Europos konstitucijos pratarmėje minima tik klasikinė senovė ir Šviečiamasis amžius. Nė žodžio apie krikščionybę – akivaizdžiausią Europos civilizacijos faktorių.

Taip charakterizuoti ir atmesti vidur-amžiai atskleidžia dviveidišką neišprusimą. Turint omenyje aktyvų aiškiaregių, būrėjų taro kortomis ir įvairių žiniuonių verslą (jei norite įrodymų, tiesiog atsiverskite pirmąjį laikraščio puslapį arba pažiūrėkite laidas, rodomas per TV), mūsų era, kaltindama viduramžius prietarais ir neišprusimu, yra visiškos veidmainystės pavyzdys. Taip pat būtų nenuoširdu viduramžiais gyvenusius žmones laikyti ypač brutaliais. XX – genocido amžiaus fone toks kaltinimas absurdiškas. Lyginant su nesena praeitimi – totalitarinės diktatūros era, viduramžiai atrodo kaip taikos oazė.

Mokslo vystymasis viduramžiais

Nėra labiau nuo tiesos nutolusio teiginio kaip pasakymas, kad viduramžiai yra „tamsos amžius". Faktiškai žinių ir mokslo srityje (įskaitant gamtos mokslus) viduramžiai buvo sisteminio progreso laikotarpis. Šių dienų intelektualus Vakarų civilizacijos gyvenimas priklauso nuo institucijos, kuri staiga iškilo viduramžiais – būtent nuo universitetų, globotų pirmiausia Bažnyčios. Pirmasis Bolonijos (Bologna) universitetas buvo įsteigtas XII a. pradžioje. Visų autoritetingiausių universitetų – Oksfordo ir Kembridžo, Salamankos ir Koimbros, Sorbonos ir Montpeljero, Prahos ir Krokuvos – pradžia buvo viduramžiai.

Viduramžiais mokslas augo atveriant klasikinės antikos intelektualinius turtus. XVI a. Renesansas nebuvo pirmasis renesansas Europos civilizacijos istorijoje. VIII–IX a. įvyko Karolingų dinastijos renesansas. Vadinamasis XII a. renesansas – intensyvaus intelektualinio tyrinėjimo metas, kai buvo atrasti antikos filosofai, ypač Aristotelis.

Tarptautinės mokslinės bendruomenės atsiradimas – kitas ilgalaikis vidurramžių palikimas. Tuomet buvo įprasta mokslininkams keliauti iš vieno akademinio centro į kitą, – už tai esame dėkingi lotynų kalbai, Europos mokslininkų bendruomenės lingua franca. Lenkijos XII a. didysis istorikas Vincentas Kadlubekas studijavo Sorbonoje ir rašė savo darbus Krokuvos universitete; šv. Tomas Akvinietis, italas, studijavo kartu su šv. Albertu Didžiuoju Kolonijoje (Kologna) ir vėliau tapo Sorbonos profesoriumi Paryžiuje. Galima paminėti daug kitų pavyzdžių. Abejonių nekelia viena: viduramžiai nebuvo sienų ir barjerų amžius, priešingai – tuo metu buvo puoselėjama Europos žmonių organizuotos bendruomenės dvasia. Sienos – prisiminkime! – greičiau yra XX a. ir mūsų laikų ypatybė (pvz., Varšuvos getas, Berlyno siena ir siena, atskirianti Izraelio valstybę nuo Palestinos Autonomijos).

Intelektualinis žinių troškimas ir tyrinėjimų dvasia charakterizuoja viduramžius kaip ryškios gamtos mokslų plėtotės laikotarpį. Tai patvirtino atsiradę universitetai – Bažnyčios globojamo mokslo rezultatas. Kitas reikšmingas veiksnys tuo laikotarpiu buvo klasikinės filosofijos (ypač Aristotelio) tradicijų perėmimas per vertimus iš arabų kalbos. Religinė ir politinė kova su islamu nenutraukė Europos christianitas intelektualinio ryšio su arabų pasauliu, ypač kai jis atvedė prie vėl atrasto graikų ir romėnų palikimo.

Daugelis šių laikų mokslininkų istorikų šiandien pabrėžia, kad viduramžiais buvo padėti pamatai šiuolaikiniam mokslui. Vėlyvojo XII a. ir ankstyvojo XIII a. universitetuose įsimintiniausia nepaprasto reiškinio sritis buvo prigimtinė filosofija-teologija. Jos atstovai buvo daugiausia scholastikai, – ši filosofinė sistema vėlesniais amžiais užtraukė nešlovę. Scholastika buvo katalikų teologijos sistema, pagrįsta Aristotelio kategoriniu aparatu. Jos specialistai studijavo ne tik sukūrimo ontologiją, bet ir jos fizines savybes. Nors vėlesni amžiai ir išjuokė scholastikus, jų posakis „Angelai, šokantys ant kvailių" ir jų raštai perteikia šiuolaikinės kinematikos ir dinamikos pagrindus kaip Žemės sukimosi aplink savo ašį pirmuosius preliminarius bandymus (taigi Koperniko revoliucija ateityje). Jų begalinės, tuščios erdvės tyrinėjimai buvo nemažas indėlis formuojant kosmoso įvaizdį, kuris davė pradžią šiuolaikiniam mokslui.

Anot britų istoriko Edvardo Granto, „viduramžių dvasinis palikimas svarbiais klausimais ir atsakymais į juos domino XVI–XVII a. mokslininkus. Jeigu ne sena viduramžių universitetų prigimtinės filosofijos tradicija, XVIII a. nebūtų buvę apie ką diskutuoti. Be teologijos ir Bažnyčios palaikymo viduramžių universitetai į savo programas niekada nebūtų įtraukę gamtos mokslų, logikos, prigimtinės filosofijos studijų, nuo kurių prasidėjo Vakarų Europos ilgalaikis ir nepertraukiamas dalyvavimas mokslinėse idėjose ir problemose".

O kaip dėl inkvizicijos?

Vienas iš įprastinių viduramžiams metamų kaltinimų – „visiška netolerancija", kurios pavyzdys – inkvizicijos įsteigimas. Pasak kritikų, „inkvizicija" – šis žodis-simbolis reiškia represiją ir persekiojimą dėl pažiūrų – atskleidžia valstybės ir visuomenės ikitotalitarinę sampratą.

Pradžioje turime atskirti vadinamąją Romos inkviziciją, kuri atsirado XII a. pabaigoje ir buvo Romos popiežiaus bei kitų vyskupų institucija, ir XV a. Ispanijos inkviziciją. Dar svarbiau, turime ją atskirti nuo Ispanijos inkvizicijos, laikydamiesi pasaulietinių autoritetų. Šis faktas XV–XVI a. dažnai priminė Ispanijos Bažnyčiai apie popiežių. Ispanijos inkvizicija yra svarbiausia inkvizicijos „tamsioji legenda" (atmintyje iškyla niūrus didžiojo inkvizitoriaus Torkemados (Tomás de Torquemada) prototipas).

Inkvizicija (suprantama kaip bažnytinės doktrinos ir erezijos klausimų tyrinėjimas) kilo Europoje specifiniame istoriniame kontekste – katarų (albigiečių) erezijai plintant į pietų Prancūziją, Provansą ir Langvedoką. Katarizmas buvo pražūtinga erezija religiniu ir socialiniu aspektais. Šiandien turėtume žinoti apie tą pavojingą kultą, kuris darė spaudimą savo nariams, naudodamas visus „metodus", įskaitant smegenų plovimą ir turto pasisavinimą. Albigiečiai sugrįžo prie senosios manicheizmo erezijos, kuri laikėsi idėjos, kad sukūrimas buvo prigimtinis blogis – „blogo Dievo" darbas. Todėl žmogaus kūnas ir visuomenė taip pat buvo blogis (žmogaus kūnas buvo ne „Šventosios Dvasios šventykla", kaip mokė Bažnyčia; tad juo galima piktnaudžiauti ištvirkaujant ir t. t.). Kiek tėvų, kurių vaikai šiandien būtų įtraukti į sektą, nenorėtų, kad valdžios autoritetai imtųsi griežtų priemonių, nukreiptų prieš pavojingą kultą? Inkvizicija buvo atsakas į tokį poreikį. Pasak Reginos Pernoud, Prancūzijos viduramžių istorijos šių laikų specialistės, „Inkvizicijos įsteigimas turėjo ir teigiamą praktinį aspektą. Kaltinamoji tvarka buvo įvesta vietoj tyrimo. Ir kai žmonės neturėjo jokio noro toleruoti eretikų, buvo įvesti reguliarūs teismai". Kaltinimo procedūra (Romos inkvizicijoje) pripažino kaltinamojo teisę suteikti tribunolui vardus asmenų, kurie galėtų būti jam priešiški (pvz., dėl finansinių priežasčių), ir į tokių žmonių parodymus tardymo byloje apskritai nebuvo atsižvelgiama.

Nuteistajam per inkviziciją buvo reikalaujama bausmės. Daugelis bausmių, skirtų tiek romėnų, tiek ispanų inkvizicijose, buvo atgailos pobūdžio (pvz., nuteistajam buvo liepiama keliauti į religinę šventovę ar dėvėti specialų atgailaujančiojo rūbą, Ispanijoje žinomą kaip sambenito).

Kita dažna bausmė buvo laisvės atėmimas. Ši bausmė nebūtinai reiškė nuteistojo pasodinimą už grotų. Ispanijos inkvizicijos praktikoje buvo normalu nuteisti eretikus namų areštu. Žiaurus inkvizicijos kazematas taip pat yra „tamsiosios legendos" dalis. Iš tikrųjų tai nebuvo sunkesnė bausmė nei kalėjimai, kuriems vadovauja pasaulietiški valdžios organai. Pasak Henrio Kameno, ispanų inkvizicijos mokslininko, XVI–XVII a. buvo daug atvejų, kai žmonės apsimetė eretikais vien tam, kad būtų perkelti į inkvizicijos kalėjimus.

Mirties bausmė buvo santykinai reta, ypač lyginant su pasaulietinės valdžios skirtais mirties bausmės atvejais. Istoriko Edvardo Granto teigimu, „santykinai mažas egzekucijų skaičius prieštarauja legendai apie kraugerišką tribunolą (iš Ispanijos inkvizicijos)". Jis pažymi, kad tarp 1540 m. ir 1700 m. mirties bausmė buvo atlikta mažiau negu dviem procentams patrauktųjų į teismą. Tai reikštų, kad visais atžvilgiais Ispanijoje, įskaitant užsienio kolonijas, inkvizicija per metus mirties bausme nuteisdavo mažiau nei tris žmones.

Nepaisant „tamsosios legendos" autorių tvirtinimo, inkvizitoriai nebuvo kraujo trokštantys pusgalviai. Pirma, keli inkvizitoriai net tapo Bažnyčios šventaisiais (pvz., XVI a. popiežius šv. Pijus V). Antra, jie labai skeptiškai vertino bet kokį kaltinimą, turintį užuominų apie šmeižtą ar piktas paskalas. Reikia apsvarstyti tik raganų teismų problemą, kuri Europoje sustiprėjo XVI–XVII a. (t. y. po to, kai, manoma, prietaringieji viduramžiai jau traukėsi).

Iš istorinių šaltinių matyti, kad per visą XVI a. Ispanijos inkvizicijos elgesys su žmonėmis, kaltinamais raganavimu, buvo labai apribotas. 1614 m. aukščiausi inkvizicijos valdžios autoritetai (vadinamieji suprema) priėmė oficialią instrukciją dėl raganų teismų. Reikalaudamas ypatingo perspėjimo iš valdžios autoritetų, dokumentas nustatė: „pirmiausia kaltinamoji turi iškęsti patikrinimą nustatant jos proto sveikatą, įsitikinant, ar ji yra savarankiška, ar nusiteikusi melancholiškai". Kiekvienas galėtų pasakyti, kad inkvizitoriaus požiūrį perteikė XVII a. vyskupas iš iš Šartro Jonas Solsberietis, kuris, kreipdamasis į raganų teismą, išdėstė: „geriausias vaistas nuo šios ligos yra laikytis tikėjimo, atsukti kurčią ausį melams ir nekreipti jokio dėmesio į tokį apgailėtiną kvailumą".

 

Gžegožas Kucharčikas

Ankstesnis atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86