Kapucinai Lietuvoje

Autorius: editorial staff

Mažesnieji broliai kapucinai gyvuoti pradėjo 1528 m. popiežiaus Klemensui VII patvirtinus bulę Religionis zelus. Pirmieji kapucinai apsigyveno Markės (Marche) regione, Ankonos (Ancona) srityje, Italijoje. Jie norėjo kuo tiksliau vykdyti šv. Pranciškaus Regulą, gyvendami neturte, sekdami nusižeminusiu, beturčiu Jėzumi ir patarnaudami vargstantiems bei visuomenės atstumtiems žmonėms. Kapucinai globojo pavargėlius, slaugė maru užsikrėtusius ligonius. Toks naujas gyvenimo būdas ir ištikimybė Regulai davė daug vaisių. XVIII a. kapucinų jau buvo maždaug apie 30 000. Lietuvoje pirmieji kapucinai įsikūrė Plungėje 1928 m. Po to vienuolynai buvo įsteigti Šiauliuose ir Kaune, Petrašiūnuose; prieš karą iš viso buvo apie 25 brolius. Kapucinai leido populiarų žurnalą Lurdas, skirtą ligoniams, surengė tris ligonių kongresus Plungėje. Veikė kapucinų pastatyta ir išlaikoma mokykla berniukams Plungėje. Tarybų Rusija, 1941 m. okupavusi Lietuvą, sunaikino ir uždarė kapucinų vienuolynus, nutraukė jų veiklą. Kapucinai atsikūrė 1991 m., Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, įsikūrė Dotnuvoje ir Petrašiūnuose. Daugelis pažinojo ir gerbė žymųjį kapuciną t. Stanislovą, kuris gelbėjo žydus, buvo žinomas pamokslininkas. Sovietiniais metais Paberžėje jis buvo įkūręs dvasinę oazę, kurioje daug žmonių rasdavo atgaivą sielai.

Trys kapucinų vienuolynai Lietuvoje

Nuo 2017 m. liepos 1 d. Lietuvoje jau yra trys bendruomenės (tiesa, Vilniuje esanti bendruomenė dar nepilna – ten dirba vienas brolis kapucinas). Be to, pasikeitė brolių padėtis ir pareigybės vienuolynuose.

Nuo šių, 2017, metų vienuolyno, esančio Kaune, R. Kalantos g. 38, gvardijono (vyresniojo) pareigas eina atvykęs brolis Petras Komorničakas (Piotr Komorniczak), kuris anksčiau yra dirbęs Ukrainoje ir Italijoje. Parapijos klebonu ir vienuolyno ekonomu tapo brolis Valdemaras Michalovskis. Atvyko dar vienas brolis iš Lenkijos – Mykolas Ferencas (Michał Ferenc), jau pramokęs lietuvių kalbos. Šie broliai patarnauja Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijoje.

Jurbarko rajone, Paulių kaime (Žvejų g. 15), įsikūrė naujas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas. Namo gvardijonu (vyresniuoju) tapo brolis Tomas Pilchas (Tomasz Pilch), namo vikaru (pavaduotoju) ir ekonomu – Andžėjus Binekas (Andrzej Biniek), trečiasis brolis – Vincentas Tamošauskas. Jie patarnauja priklausomų žmonių bendruomenei, veda rekolekcijas ir vykdo evangelizaciją.

Vilniuje kuriasi kapucinų bendruomenė, kurioje dar yra vienas brolis Arijus Petras Malyska (Ariusz Piotr Małyska), atvykęs iš Baltarusijos kapucinų kustodijos. Jis patarnauja vietos baltarusių bendruomenei Baltramiejaus bažnyčioje (Užupio g. 17a), aukodamas šv. Mišias ir dirbdamas sielovados srityje.

Daugiau informacijos rasite adresu www.kapucinai.net.

Pas brolius kapucinus: 2018-ieji skelbiami kapucino tėvo Stanislovo metais

2018 metais – daug jubiliejų: Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis ir Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejus. Taip pat 2018 m. rugsėjo 29 d. sukanka 100 metų nuo žymiojo kapucino misionieriaus, žydų gelbėtojo, tremtinio, dvasininko Mykolo Dobrovolskio – tėvo Stanislovo gimimo. Radviliškis net ketina ateinančius metus paskelbti tėvo Stanislovo metais. Šis dvasininkas daug nuveikė dėl Lietuvos ir jos žmonių, autentiškai liudydamas Kristų, pastebėdamas visuomenės atstumtuosius, paklydusius žmones, suteikdamas jiems vilties. Paberžėje, kurioje palaidotas tėvas Stanislovas, lankosi daug piligrimų. Yra liudijimų apie išgijimus jam užtariant, pasauliečiai net siūlo paskelbti tėvą Stanislovą palaimintuoju. Vietose, kuriose gyveno ir darbavosi tėvas Stanislovas (Paberžėje, Plungėje, Kaune, Radviliškyje, Vertimuose, Butkiškėje, Žemaitkiemyje, Juodeikiuose, Dotnuvoje) numatoma surengti jubiliejinių minėjimų, parodų, koncertų, konferencijų, diskusijų, maldos vakarų, o Pauliuose planuojama surengti rekolekcijas pagal tėvo Stanislovo dvasingumą.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio kapucinų vienuolynas Paulių kaime jau atidarytas

2017 m. rugsėjo 26 d. buvo oficialiai įsteigtas ir atidarytas kapucinų vienuolynas Paulių kaime. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo šio vienuolyno gvardijonas Tomas Pilchas. Pamokslą sakęs Krokuvos kapucinų provincijos ministras Tomas Žakas (Tomasz Żak) pažymėjo: „Džiugu šiandien Pauliuose, kai čia įsikuria broliai kapucinai. Jie stengsis skleisti broliškumą, kaip tai darė šv. Pranciškus Asyžietis. Mūsų kapucinų provincijai šiandien – išskirtinė diena ir kitu aspektu. Romoje popiežius Pranciškus vieną mūsų brolį – Serafimą Kašubą (Serafim Kaszuba) – skelbia garbinguoju ir leidžia pradėti jo beatifikacijos bylą.“ Po homilijos buvo perskaitytas Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo leidimas atidaryti Mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną Paulių kaime. Dokumente rašoma: „Atsižvelgdamas į Jūsų 2017 metų birželio mėnesio 27 dienos prašymą, labai vertindamas brolių kapucinų iki šiol Kauno arkivyskupijoje vykdomus darbus, jų nuoširdų įsijungimą į arkivyskupijos gyvenimą, pasidalijimą savo patirtimi bei rūpestį Dievo Tautos gerove šioje dalinėje Bažnyčioje, vadovaudamasis kanonų teisės Kodekso 609 kanono 1 paragrafo nuostatais: LEIDŽIU Kauno arkivyskupijoje, Pauliuose, steigti Mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną“. Taip pat buvo perskaitytas Krokuvos provincijos ministro brolio Tomo Žako vienuolyno įkūrimo Pauliuose dekretas:

PAULIŲ VIENUOLYNO ĮSTEIGIMO DEKRETAS

Mažesniųjų brolių kapucinų Krokuvos provincijos ministras pagal Ordino konstitucijų (Nr. 120, 1) jam suteiktus įgaliojimus, gavęs provincijos kapitulos ir provincijos tarybos patarėjų pritarimą bei vietos vyskupo leidimą, pagal Bažnytinės teisės kodeksą (kan. 609 § 1), 2017 m. rugsėjo 26 d. steigia Paulių vienuolyną.

Paulių kapucinų vienuolynas (Žvejų g. 15, Jurbarko r.) Lietuvoje, Kauno arkivyskupijoje, yra teisiškai įsteigtas su visomis numatytomis teisinėmis pasekmėmis, o jo globėju skelbiamas šventasis Pranciškus Asyžietis.

Krokuva, 2017 m. rugsėjo 26 d.

L. dz. 279/17

Br. Tomasz Żak OFMCap

Provincijos ministras

Br. Jerzy Ciupak OFMCap

Provincijos sekretorius

Šv. Mišias koncelebravo 12 kunigų. Jose dalyvavo Krokuvos provincijos brolių, klierikų, tikinčiųjų ir rėmėjų. Apsilankė ir Jurbarko rajono valdžios atstovai. Anot mero Skirmanto Mockevičiaus, „šio vienuolyno atidarymas – tai didelis įvykis Lietuvos ir Jurbarko rajonui“. Jurbarko policijos komisaras Aivaras Dumčius pasidžiaugė, kad „kapucinai dirba visuomenei reikalingą darbą, padėdami gyvenimo kelyje pasiklydusiems žmonėms grįžti į jį“. Po šv. Mišių dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti vienuolyną, rekolekcijų namus, koplytėlę, reabilitacijos centrą ir pabendrauti su centro gyventojais. Po to visi dalyvavo nuotaikingoje agapėje ir bendravo.

Vaizdo įrašas iš vienuolyno pašventinimo iškilmių: https://youtu.be/mgT9NCZhihs

Gal mąstai apie kapucinišką gyvenimo kelią?

Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi tam tikrą Dievo jam skirtą misiją – pašaukimą. Tai – Dievo plano įgyvendinimas. Dievas kviečia žmones liudyti Jo buvimą pasaulyje ypatingu būdu: pasirenkant vienuolio ir kunigo kelią, skelbiant ir skleidžiant Jo meilę pasaulyje, žinią apie tai, kad Jėzus atpirko mus iš nuodėmės ir blogio, – žinią, kuri perkeičia žmogų.

Viduramžiais (1182–1226 m.) gyveno šv. Pranciškus, Dievo dainius, turtingo pirklio sūnus, kuris, išgirdęs Dievo kvietimą, metė visus laikinus pasaulio džiaugsmus ir pasirinko didįjį Džiaugsmą – Dievą. Amžių tėkmėje daug vyrų ir moterų nusekė šv. Pranciškumi jo pramintu taku – neturto, paklusnumo ir skaistumo taku. Tapti vienuoliu, ypač kapucinu, – ypatinga Dievo dovana, galimybė pažinti ir būti pripildytam Dievo meilės, padėti žmonėms, melstis, šlovinti Dievą. Jei norėtum susipažinti, susitikti ar paprasčiausiai pabūti su kapucinais, pažinti jų gyvenimo būdą, veiklą, mielai kviečiame parašyti laišką ar elektroninį laišką, paskambinti arba atvykti į Jurbarko rajoną, Paulių kaimą, Žvejų g. 17 (kelias tarp Jurbarko ir Raseinių) (apnakvydinsime). Skambinkite tel. (8 677) 52 634, rašykite el. paštu br.vincentas@gmail.com arba brolismykolas@gmail.com. Laukiame Jūsų!

Brolis Andžėjus Binekas OFMCap. Mane pašaukė...

Pradžioje prisipažinsiu, kad nebuvo ir nėra lengva tikėti, kuo tikiu, – kad visada buvau ir esu Dievo rankose. Nors ne visada tai suvokiau. Būtent dėl to dažnai savo gyvenime nesugebėdavau surasti tikro kelio ir savęs. Esu lenkas. Gimiau 1975 m. liepos 3 d. Lenkijos vakarinėje dalyje, netoli Vokietijos sienos. Tos Lenkijos dalies gamtovaizdis man primena Lietuvą: daug laukų, upių, ežerų, kalnelių, netoli Baltijos jūros. Mano tėvai Zdislavas ir Alina buvo paprasti žmonės, dirbo fizinį darbą. Turiu brolį Domininką ir metais jaunesnę seserį Oną. Jauniausias brolis Kristoforas netrukus po gimimo mirė. Kai buvau ketverių metų, tėvai persikraustė į Lenkijos pietus, Sileziją. Ten daug kasyklų, ir tėvams buvo darbo. Tėvai stengėsi mus mylėti, kaip mokėjo, rūpintis ir patenkinti visus būtinus poreikius, bet svarbiausia ir didžiausia laimė buvo tai, kad tėvai mane atnešė į bažnyčią pakrikštyti. Tapau Dievo vaiku.

Žinoma, kad gyvenime beveik neįmanoma nepatirti problemų. Vaikystė namuose nebuvo lengva. Tada Lenkijoje buvo socialistinė santvarka. Tuščios parduotuvių lentynos ir ilgos eilės, jei ką nors parduodavo. Reikėjo kartu su tėvais stovėti prie parduotuvių eilėse, kad nusipirktum ko nors daugiau. Bet namuose trūko kitko, ko parduotuvėse nenusipirksi. Man, broliui ir seseriai labiausiai trūko meilės namuose. Tėvai nesugebėjo vienas kito apdovanoti meile, namuose dažnai kildavo barnių, nesutarimų, nuolat gyvenome baimėje, nes rodės, kad kiekvieną akimirką gali įvykti kas nors baisaus. Niekada nesikalbėdavome apie sunkumus, kuriuos kiekvienas išgyvendavome savo širdyje. Kiekvienas turėjo su tais jausmais kažkaip susitvarkyti. Todėl labai užsisklendžiau, užsidariau. Bijojau susitikti su žmonėmis, išeiti į kiemą pas draugus. Mokykloje būdavau tarp klasiokų, o grįžęs namo likdavau vienas. Taip buvo, kol baigiau vidurinę mokyklą. Kai gavau brandos atestatą, man buvo 20 metų (mokiausi kolegijoje). Tada suvokiau, kad esu visiškai vienas. Neturėjau su kuo pabendrauti, pas ką nueiti. Mane apėmė baisus liūdesys... Visada eidavau į bažnyčią, bet tada nežinojau, kad Dievas laukia manęs ir nori išlaisvinti iš vidinių pančių: iš baimės, iš nepasitikėjimo savimi, iš savęs nepriėmimo.

Tai buvo 1995 metais: be tikslo klaidžiojau po miestą ir „netyčia“ pataikiau, kai gatvėje buvo skelbiama Evangelija Rybniko Rotušės aikštėje. Išgirdau daugelio žmonių liudijimus, kaip Dievas veikia ir pakeitė jų gyvenimus. Išgirdau, kaip Dievas išlaisvina iš alkoholio, narkotikų vartojimo, kaip žmonės pasikeisdavo net kalėjimuose. Klausiausi ir galvojau, kad ir aš norėčiau ką nors tokio panašaus patirti. Maniau: jei Dievas išlaisvina iš priklausomybės nuo narkotikų, alkoholio, nusikalstamo gyvenimo būdo, tai kodėl negali manęs išlaisvinti iš nevilties, liūdesio, kuriame gyvenu? Pamačiau, kaip gražiai ir džiaugsmingai galima gyventi, bet suvokiau, kad aš taip nesugebu. Veltui praleidau savo gyvenimą – pamaniau. Ten giedojo tokią giesmę: „Ką darysi, kai pamatysi Jėzų, ką padarysi, kai nebebus laiko, ką padarysi su savo gyvenimu?“ Tada suvokiau, kad šie žodžiai skirti man, ir liūdesys augo. Ten buvo daug žmonių iš įvairių Bažnyčios maldos grupių. Prie manęs priėjo trys žmonės ir pasiūlė pasimelsti užtarimo malda. Sutikau, bet po tos maldos nieko nepajaučiau ir nieko neįvyko. Grįždamas namo, pamaniau, kad kas nors turi pasikeisti, kad negaliu gyventi tokioje neviltyje ir beprasmiškai, kaip iki tol. Norėjau džiaugsmingai ir laisvai gyventi pilnatvišką gyvenimą, kokį duoda Dievas. TIK DIEVAS!!!

Gavau lankstinuką, kuriame buvo išvardyta įvairių maldos bendruomenių. Viena iš studentų sielovados grupių patraukė mano dėmesį, nes ruošiausi studijuoti ir galvojau po vasaros atostogų prisijungti. Atostogos buvo sunkios, nes buvau pajutęs kitokio gyvenimo skonį, bet jis liko tik prisiminimuose. Užmegzti santykius su naujais žmonėmis buvo sunku, bet gyvenau viltimi. Pradėjau studijuoti gamtos apsaugos inžineriją Silezijos technikos universitete Glivicėse (Gliwice) ir prisijungiau prie studentų sielovados. Ten teko iš naujo pažinti Dievą ir Kristų, naujai suvokti Bažnyčią kaip bendruomenę išganymo siekiančių žmonių, džiaugsmingų, laisvų. Mokiausi bendruomenėje melstis, bendradarbiauti, ilsėtis. Mokiausi atkurti santykį su savimi ir su kitu. Studijos nelabai patiko, jaučiausi nusivylęs. Norėjau keisti institutą, bet ištvėriau iki mokslų pabaigos – gavau diplomą. Jau studijų metais Jėzus pradėjo belstis į mano širdies duris ir siūlyti atsiverti Jam labiau negu tik vidutinis katalikas. Kilo minčių apie vienuolinį gyvenimą. Girdėjau misionierių liudijimų apie Afriką, Pietų Ameriką, Ukrainą, Rusiją, Čekiją, kaip ten žmonės gyvena ir kaip misionieriai jiems patarnauja. Rybnike veikė du vienuolynai: verbistų ir pranciškonų. Domėjausi ir klausiausi apie misionierius, vienuolijas. Nelabai norėjau klausyti tų minčių apie vienuolio pašaukimą. Kuo labiau bėgau nuo Viešpaties balso, tuo garsiau Jis aidėjo mano širdyje, net baigus inžinerijos studijas 2000 metais. 2002 metais nusprendžiau tapti kapucinu. Informacijos apie kapucinus suradau internete, nes asmeniškai nepažinojau nė vieno kapucino. Kuo labiau jais domėjausi, tuo labiau jie man patiko: pradėjau dažnai lankytis jų interneto svetainėje. Galų gale parašiau broliams kapucinams ir jie mane pakvietė į rekolekcijas. Nuvažiavau ir pamačiau, kad suradau tai, ko ieškojau. Vyko vidinė kova, kovojau su savimi: „BŪTI ar NEBŪTI??? KĄ PASIRINKTI???“ Bet atėjo laikas ir suvokimas, kad Dievui pasakiau: „TAIP“. Pranešiau tėvams apie savo apsisprendimą, – tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo dienų. 2002 metais paskutinį kartą Lenkijoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, dalyvavau šv. Mišiose Krokuvoje. Po jų nuvykau į pašaukimo rekolekcijas pas kapucinus, atsivežiau ir pridaviau dokumentus kaip kandidatas į vienuolius, kalbėjausi su kapucinų provincijolu ir grįžau namo. Grįžęs gavau atsakymą, kad esu priimtas į kapucinų vienuoliją. Pradėjau postulatą, pirmąjį etapą kapucinų vienuolijoje. Tada mūsų buvo 32, bet postulatą baigėme tik 24. Kitas etapas buvo naujokynas Mažosios Lenkijos Sendišovo miestelyje, ten jau gavau vienuolio drabužį – abitą. Po metų, 2004-ųjų rugsėjo mėnesį, daviau pirmuosius laikinuosius įžadus, ir iš karto Krokuvoje prasidėjo filosofijos ir teologijos studijos, jas galiausiai vainikavo teologijos magistro laipsnis. Po 5 metų studijų Krokuvoje daviau amžinuosius neturto, paklusnumo ir skaistumo įžadus. Vėliau gavau diakono ir kunigo šventimus. Pirmoji darbo vieta buvo Piloje, netoli Poznanės. Ten 4 metus dirbau kapucinų Šv. Antano parapijoje: ruošiau jaunimą priimti Sutvirtinimo sakramentą, dirbau gimnazijos katechetu, buvau atsakingas už altoriaus ministrantus ir pranciškoniškąjį jaunimą. Manyje kirbėjo misionieriaus dvasia ir uolumas. Parašiau prašymą vykti dirbti į Lietuvą. 2014 metais atvykau į Kauną ir pirmiausia ėmiausi mokytis lietuvių kalbos. Patarnavau lenkų bendruomenei Kauno Šv. Kryžiaus parapijoje sekmadieniais, seserims kazimierietėms Pažaislyje, buvau atsakingas už Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos jaunimą, Neokatechumenato bendruomenę ir susikūrusią Šv. Pranciškaus bendruomenę. Dalyvavau meldžiantis ir vykdant evangelizaciją nakvynės namuose, Pravieniškių kalėjime vedžiau kursą „Alfa“. Nuo 2017 m. kovo 20 d. esu paskirtas į susikūrusį kapucinų Šv. Pranciškaus vienuolyną Paulių kaime. Ten vedame rekolekcijas jaunimui, dalyvauju Marijos mokyklos rekolekcijose, skelbiu Dievo Žodį atlaiduose ir vesdamas susikaupimo dienas. Tai labai džiugus laikas, Dievo laikas, kai jautiesi reikalingas Dievui ir žmonėms, nes matai prasmę, džiaugsmą ir Dievo veikimą. Dėkoju Dievui už nuostabų mano pašaukimą būti ir tarnauti kapucinų bendruomenėje.

Marijos mokykla. Kas tai?

Marijos mokykla (visas pavadinimas – Šventosios Marijos iš Nazareto, Bažnyčios Motinos, krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokykla) – tai teorinis ir praktinis krikščioniško ugdymo kursas suaugusiesiems (nuo 18 m.). Prieš du dešimtmečius mokykla atsirado Ukrainoje, ją įkūrė ir jai vadovauja vienuoliai kapucinai. Marijos mokykla sparčiai plėtėsi ir dabar jau veikia 17-oje šalių, iš viso yra apie 70 filialų. Lietuvoje šiuo metu veikia trys filialai – Kaune, Vilniuje ir Gargžduose.

Marijos mokykloje per metus įvyksta 4 susitikimai – 3 savaitgalio sesijos (rudenį, žiemą ir pavasarį) ir vasaros stovykla. Mokykloje siekiama kiekvienam padėti atpažinti savo talentus ir dovanas, išmokti juos naudoti ir jais tarnauti. Ugdymas suteikia drąsos, praktinių žinių ir įgūdžių, kaip dalytis krikščionišku tikėjimu.

Mokykla yra gavusi Kauno ir Vilniaus vyskupų palaiminimus. Susitikimus organizuoja broliai kapucinai ir pasauliečių komanda.

Kas vyksta per susitikimus (sesijas)?

Sesijų metu vyksta mokymai, šlovinimas, skiriama laiko asmeninei ir užtarimo maldai, išpažinčiai ar dvasiniam pokalbiui, kartu dalyvaujama šv. Mišiose, bendraujama mažose grupelėse.

Analizuojamos įvairios temos, svarbios kiekvieno krikščionio gyvenimui, brendimui ir šventėjimui. Per pertraukėles ir pietaujant svarbus yra bendravimas, nes taip užsimezga draugystės, randama bendraminčių.

Gal nori tapti misionieriumi?

Norintys daugiau sužinoti apie misionierius arba jais tapti kreipkitės adresu R. Kalantos g. 38, Kaunas, tel. (8 37) 453 028, el. paštu kapucinai@icloud.com.

Paauglių formacinė programa Oasis vaikams ir paaugliams (10–17 metų)

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiame nuo įprastinės veiklos ir susitelkiame į dvasinį gyvenimą. Jos būna skirtos suaugusiesiems, studentams, paaugliams, vaikams. Vienos iš paaugliams ir vaikams skirtų rekolekcijų yra tarptautinė vaikų ir paauglių programa Oasis, skirta padėti jiems susitikti su Dievu, užmegzti asmeninį santykį. Tai – evangelizacinės rekolekcijos, kurių metu formuojama asmenybė, geras žmogus, krikščionis. Pats programos pavadinimas Oasis reiškia „oazė“.

Daugiau informacijos tel. (8 677) 52 634, el. paštu br.vincentas@gmail.com, www.kapucinai.net.

Brolių kapucinų įsteigtos maldos grupės ir draugijos

Šv. Pranciškaus draugija kaliniams ir varguoliams evangelizuoti bei šelpti

Švč. Mergelės Marijos Lurdo ligonių ir slaugytojų apaštalavimo draugija

Šv. Onos ir šv. Joakimo draugija

Švč. Mergelės Marijos, Gvadelupės Dievo Motinos, maldos už gyvybę ir dvasinį atgimimą sąjūdis

Tyrųjų širdžių judėjimas (nesusituokusiems)

Tyrųjų širdžių judėjimas (susituokusiems)

Ištikimųjų širdžių judėjimas (patiriantiems santuokos krizę)

Broliai kapucinai leidžia žurnalą Tėvo Pijaus balsas ir skleidžia šv. Pranciškaus dvasingumą.

www.kapucinai.net

Asociacija Petrašiūnų gailestingumo namai (R. Kalantos g. 38, LT52492 Kaunas; tel. (8 37) 45 30 28, mob. (8 677) 52 634; el. paštas br.vincentas@gmail.com). Įm. k. 3000721363; a.s. LT237300010087802587 Swedbank, direktorius br. Vincentas Tamošauskas OFM Cap) (yra galimybė paaukoti brolių kapucinų socialinei veiklai).

www.kapucinai.net

Tai – kapucinų vienuolijos padalinys socialinei veiklai vykdyti.

Broliai kapucinai vadovauja trims varguolių maldos grupėms Kaune, Petrašiūnuose. Jose varguoliai evangelizuojami, katekizuojami, taip pat pamaitinami. Tai labai reikalingas darbas – ne tik pamaitinti pavargusį, sutrikusį žmogų, bet ir suteikti vilties bei šviesos skelbiant Dievo Žodį. Yra įkurta Šv. Pranciškaus draugija vargšams ir kaliniams šelpti bei evangelizuoti.

Nelengva kapucinų tarnystė atliekama trijuose reabilitaciniuose centruose, kuriuose žmonės, pavargę nuo sunkaus gyvenimo, grąžinami į visuomenę. Šiuose centruose gyvena apie 50 asmenų, jiems suteikiama įvairialypė pagalba – materialinė, dvasinė, apgyvendinimas.

Kaune, Petrašiūnuose, veikia varguolių valgykla (keturis kartus per savaitę maitinama ir dalijami maisto produktai) ir drabužių dalykla, Vaikų dienos centras, skirtas problemų patiriantiems vaikams. Šelpiami nepasiturintys žmonės, daugiavaikės šeimos. Pagalba maistu teikiama Ukrainos ir Latvijos reabilitaciniams centrams.

JEIGU TAVE KAMUOJA PRIKLAUSOMYBĖS, DEPRESIJA, GYVENIMO NETIKRUMAS, MES TAVĘS LAUKIAME.

REABILITACIJOS CENTRAI:

„PETRAŠIŪNŲ GAILESTINGUMO NAMAI“

R. KALANTOS G. 38, KAUNAS

TEL.: (8 677) 52 634, EL. PAŠTAS br.vincentas@gmail.com

ŽVEJŲ G. 15, PAULIŲ K., JURBARKO R.

TEL.: (8 677) 52 634, EL. PAŠTAS br.vincentas@gmail.com

SKIRMANTIŠKIŲ K., RASEINIŲ R.

TEL.: (8 677) 52 634, EL. PAŠTAS br.vincentas@gmail.com

Kapucinai padeda trijuose reabilitaciniuose centruose gyvenantiems žmonėms grįžti į gyvenimą, atsikračius priklausomybių, nusivylimo, socialinės atskirties, skurdo. Daug žmonių: vyrų, moterų, įskaitant turinčius vaikų, padedami brolių kapucinų, baigę reabilitacijos kursą, susiranda darbą, būstą, materialiai padedant įsikurti pradeda naują gyvenimą.

Liudijimas: Dievas gydo

Esu Dainius, man 45 metai. Baigęs mokyklą, pradėjau dirbti: statybose ir kitus įvairius darbus. Dirbdamas pradėjau bendrauti su taurele – išgėrinėti. Viskas prasidėjo nejučia, tartum netyčia. Pirmoji tai pastebėjo manoji žmona, kuriai šis dalykas nepatiko, ir pradėjo man priekaištauti. Aš dariau savo, kaip tikras vyras: gėriau su draugais. Mūsų šeima iširo – mane paliko žmona. Taip pat prasidėjo problemos darbe, netekau darbo. Tada su savo draugu išvažiavau iš savo miesto į kaimą, maniau, ten bus geriau. Pradėjome dirbti pas ūkininkus. Ten dažniausiai pasitaikantis užmokestis yra alkoholis. Vis giliau klimpau į alkoholio ir priklausomybės liūną. Pasirodė ir pirmoji priklausomybės pasekmė: nebevaldydamas savo gyvenimo ir valios, prisigėręs nušalau abiejų rankų pirštus iki pat delnų. Juos paprasčiausiai amputavo, nes nebebuvo galimybės [išgydyti], nušalę pirštai nebeatsistatė. Pradėjau gauti neįgalumo pašalpą. Šis baisus operacijos išgyvenimas manęs nesustabdė nuo priklausomybės nuo alkoholio nei privertė susimąstyti. Toliau tęsiau savo alkoholiko „profesiją“. Gavęs pašalpą suvokdavau, kad pirmiausia dar reikia apsirūpinti negendančiais maisto produktais, kad, mėnesiui baigiantis, nenumirčiau iš bado, o visa kita paaukodavau savo įgeidžiui ir priklausomybei palaikyti: likusius pinigus išleisdavau alkoholiui. Suvokdamas šią beviltišką savo gyvenimo problemą, niekinau, bjaurėjausi, nekenčiau savęs, bet nieko negalėjau pakeisti. Man tikėjimas neturėjo jokios prasmės nei vertės. Kartais apsilankydavau bažnyčioje, bet ji primindavo muziejų. Nors nemokėdavau melstis, ten pajausdavau ramybę. Nors nepažinojau Dievo, bet suvokiau per įvykius, kad Jis egzistuoja. Nežinau kodėl, bet Dievas atsiuntė žmogų, kuris man pradėjo pasakoti nesuvokiamus dalykus apie brolius kapucinus, jų pagalbą priklausomiems žmonėms ir net gyvenamosios vietos suteikimą. Tai mane sudomino ir suteikė vilties. Tas žmogus nuvežė mane į Paulių kaimą Jurbarko rajone, kuriame buvo įsikūręs kapucinų vienuolynas ir priklausomų žmonių reabilitacijos centras. Ten pasilikau ir pradėjau naują gyvenimą, bandydamas atsikratyti žalingų įpročių. Pradžioje galvojau, kad bus sunku pakeisti gyvenimą, daug įvairių minčių ateidavo į galvą, blaškydavausi. Bet su Dievo pagalba viskas galima, ypač jei to pats nori. Neabejoju, kad šis mano gyvenimo pasikeitimas – tai paties Dievo darbas, ir aš pats tą Dievą pakviečiau į savo gyvenimą. Dabar tikrai žinau ir neabejoju, kad Dievas yra. Esu dėkingas Viešpačiui už jo padarytą stebuklą. Džiaugiuosi, kad yra tokie broliai kapucinai, labai esu dėkingas ir broliui Vincentui, kad jis manęs neatstūmė, kad įkūrė tokį centrą tiems, kurie gyvenime klaidžioja, nerasdami sau vietos. Labai dėkoju už viską visiems.

atgal

Copyright © Wydawnictwo Agape Sp. z o.o. ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, tel./ fax: 61/ 852 32 82 | tel. 61/ 647 26 86